Kaip rašo „The Guardian“, padrąsintas diplomatinio triumfo dėl Sirijos, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atgavo dalį pasitikėjimo savimi, kuris jį buvo apleidęs per praėjusiais metais vykusius protestus dėl jo perrinkimo. „Greenpeace“ organizacijos aktyvistai pasodinti už grotų, diplomatas Nyderlanduose sumuštas, o buvusios Sovietų Sąjungos respublikos persekiojamos – Kremlius uždraudė lietuviško sūrio importą, nes Lietuvoje vyks ES viršūnių susitikimas, o Ukraina ujama dėl to, kad drįsta šiame susitikime dalyvauti. Taigi kokios reakcijos į V. Putino naujai įgautą pasitikėjimą užsienio politikoje vyrauja didžiųjų Europos valstybių sostinėse bei ar jų reakcija vienbalsė?
MyEP pateikia didžiausių Europos valstybių politikos apžvalgininkų analitinių straipsnių ištraukų ciklą, kuriame nagrinėjama, kaip šios Europos šalys sprendžia su Rusija iškilusias problemas. Jau publikavome medžiagas apie prancūzų ir britų santykius su Rusija:
Šį kartą – vokiško leidinio „Süddeutsche Zeitung“ korespondento Danielis Brössleris tekstas.
Dėl Rusijos nėra vieningos nuomonės
Šiuolaikinė Vokietija ilgisi harmonijos, o geriausia priemonė, kuri gali padėti šį ilgesį patenkinti, – tai užsienio politika. Iš esmės, didžioji Vokietijos politinių partijų dalis, išskyrus kairiųjų „Die Linke“ partiją, sutaria dėl Vokietijos pozicijos pasaulinėje arenoje. Niekas rimtai neabejoja Vokietijos kanclerės Angelos Merkel strategine kombinacija, susidedančia iš atsargiai pamatuoto galios demonstravimo bei didžiausio įmanomo rizikos išvengimo.
Nepriklausomai nuo dabartinių koalicijos derybų rezultato, situacija tokia ir liks. Vienintelis užsienio politikos aspektas, dėl kurio Vokietija neturi vieningos nuomonės, - tai Rusija.
Šiuo klausimu Vokietija turi tradicinį požiūrį. Draugiški santykiai tarp buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroderio ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino pirmosios jo prezidentavimo kadencijos metu nebuvo teigiamai vertinami visų. V. Putinui grįžus į Kremlių, senieji nesutarimai ir vėl iškilo. Nuo to laiko vyksta arši kova dėl to, kokius santykius palaikyti su Rusijos prezidentu V. Putinu, kuris tramdo kritikus šalies viduje ir puola kritikus užsienyje.
Rusijos klausimas buvo keliamas net ir per rinkiminę kampaniją, nors kiti užsienio politikos klausimai buvo ignoruojami. Socialdemokratų lyderis Peeras Steinbruckas apkaltino A. Merkel, kad ši dėjo per mažai pastangų, kad įtrauktų V. Putiną į bendradarbiavimą Sirijos klausimu.
Šis kaltinimas nebuvo sąžiningas, tačiau buvo iškalbingas. Nesąžiningas jis buvo dėl to, kad A. Merkel mėgino kalbėtis su V. Putinu Sirijos konflikto metu, tačiau sulaukė tik Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pašaipų. Tuo tarpu iškalbingu jį galima pavadinti, nes jis parodė skirtingas pozicijas tarp Vokietijos politikų Rusijos klausimu. Visos pusės pakeitė savo nuomonę dėl V. Putino nusisukimo nuo Vakarų bei agresyvumo, kurį pasitelkęs jis mėgina išlaikyti Ukrainą ir kitas buvusias sovietines respublikas nuo suartėjimo su Europos Sąjunga (ES). Tačiau išvados dėl tokios elgesio daromos skirtingos.
„Šiems V. Putino išpuoliams reikia padaryti galą“, - teigia buvęs užsienio politikos ekspertas socialdemokratas Gernotas Erleris. Jis ragina geriau suvokti Rusijos nusivylimą Vakarais, kuris formavosi nuo dešimtojo XX a. dešimtmečio. Rusijos nuomone, NATO ir ES neatleistinai pasinaudojo silpnosiomis Rusijos vietomis. Toks požiūris dominuoja tarp Vokietijos socialdemokratų.
Tačiau A. Merkel palaikydama ryšius su V. Putinu, kurį pažįsta nuo tada, kai atėjo į valdžią, renkasi mandagų ryžtingumą. Praėjusiais metai vykusios diskusijos Kremliuje metu, ji pasakė V. Putinui, kad kritika neturėtų visada būti atmetama dėl šio galimo destruktyvumo. Kai V. Putinas neseniai atšaukė A. Merkel kalbą trofėjinio meno parodoje Sankt Peterburge, ji nieko nelaukdama pagrasino sutrumpinsianti savo vizitą, o tai davė reikiamą rezultatą – jos kalba buvo tuoj pat grąžinta į darbotvarkę. Šis įvykis rodo, kaip A. Merkel elgiasi su V. Putinu. Ji nemato tikslo, netgi vertina tai priešingai, susilaikyti nuo reakcijų į jo provokacijas. Akivaizdu, kad A. Merkel ir jos patarėjas užsienio reikalų klausimais Christophas Heusgenas mažiau rūpinasi dėl pasipriešinimo V. Putinui, nei tai daro socialdemokratų užsienio politikos ekspertai.
Jei naujoji Vokietijos vyriausybė susidės iš didžiosios koalicijos tarp A. Merkel partijos ir socialdemokratų, nėra jokių abejonių, kad politikos Rusijos atžvilgiu klausimas taps konfliktų šaltiniu. Šis klausimas taps ypatingai opiu, jei socialdemokratai pareikalaus Užsienio ministerijos. Būdamas paskutinės koalicijos užsienio reikalų ministru, socialdemokratas Frankas Walteris Steinmeieris siekė tos pačios strategijos įgyvendinimo kaip ir būdamas Gerhardo Schroderio komandos kanceliarijos vadovu. Jis buvo atsargus, kritikuodamas nusižengimų žmogaus teisėms atvejus viešumoje.
„Modernėjanti partnerystė“ – terminas, kuris buvo sukurtas F. W. Steinmeierui einant užsienio reikalų ministro pareigas, - gyvuoja tik kalboje bei yra stipriai nukentėjęs dėl to, kad V. Putino valdoma Rusija sieja modernizaciją tik su technologiniu progresu.
Nepriklausomai nuo to, kurios partijos atstovas užims užsienio reikalų ministro kėdę, Vokietijos Užsienio reikalų ministerija turi „besirūpinančių dėl santykių su Rusija“ bastiono reputaciją. Valdančioji koalicija, sudaryta iš Krikščionių demokratų ir Žaliųjų partijų šiuo atžvilgiu vertinama kaip patrauklesnis variantas.
Niekas taip stipriai nereikalauja žmogaus teisių gynimo, kalbant apie Rusiją, kaip žalieji. Žinoma, žaliųjų užsienio reikalų ministrą gali ištikti Joschkos Fischerio lemtis. Maskva paprasčiausiai ji ignoravo ji ir kreipėsi tiesiai į kanclerį G. Schroderį bei jo žmones, o J. Fischeris greitai įgudo iš viso vengti Rusijos sostinės Maskvos.