Kaip rašo „The Guardian“, padrąsintas diplomatinio triumfo dėl Sirijos, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atgavo dalį pasitikėjimo savimi, kuris jį buvo apleidęs per praėjusiais metais vykusius protestus dėl jo perrinkimo. „Greenpeace“ organizacijos aktyvistai pasodinti už grotų, diplomatas Nyderlanduose sumuštas, o buvusios Sovietų Sąjungos respublikos persekiojamos – Kremlius uždraudė lietuviško sūrio importą, nes Lietuvoje vyks ES viršūnių susitikimas, o Ukraina ujama dėl to, kad drįsta šiame susitikime dalyvauti. Taigi kokios reakcijos į V. Putino naujai įgautą pasitikėjimą užsienio politikoje vyrauja didžiųjų Europos valstybių sostinėse bei ar jų reakcija vienbalsė?
MyEP pateikia didžiausių Europos valstybių politikos apžvalgininkų analitinių straipsnių ištraukų ciklą, kuriame nagrinėjama, kaip šios Europos šalys sprendžia su Rusija iškilusias problemas.
Šiandien pateikiame antrąją ciklo dalį – Didžiosios Britanijos laikraščio „The Guardian“ užsienio reikalų apžvalgininko Simono Tisdallo įžvalgas.
Jau seniai aišku, kad valdingasis nacionalistas – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – ne džentelmenas. Augantis Rusijos užsispyrimas tarptautinėje arenoje siejamas su V. Putino požiūrio šiurkštumu, kovingumu ir nenorėjimu ieškoti kompromisų.
Tačiau įspūdis gali būti apgaulingas. Didžiosios Britanijos diplomatų ir ekspertų teigimu, Rusijos galybė bei įtaka politiniu, ekonominiu ir demografiniu požiūriais nuolat mažėja, tuo tarpu Europos Sąjungos (ES) įtaka auga. Kuo daugiau Maskva kelia triukšmo, tuo labiau atrodo, kad ji mėgina nuslėpti savo silpnėjimą.
„Prielaida, kad Rusija tampa labiau užsispyrusi, yra teisinga“, - teigia 1995 – 2000 m. D. Britanijos ambasadoriaus pareigas Maskvoje ėjęs Andrew Woodas. „Ar tai vyksta dėl šios šalies stiprybės ar silpnumo? Turbūt dėl silpnumo. Rusijoje yra augančių ekonominių, vidinių problemų ir įtampos. Valdančioji grupė mėgina atgauti kontrolę.“
Kaip ir kiti D. Britanijos apžvalgininkai, A. Woodas pažymi Rusijos nerimo jausmą, primenantį paranoją dėl ES Rytų partnerystės plėtros. Ši programa siekia buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, kurias Rusija kadaise laikė savo nuosavybe, stiprinimo.
Šis klausimas taps ypatingai aktualus kitą mėnesį Lietuvos sostinėje Vilniuje įvyksiančio viršūnių susitikimo metu. Tikimasi, kad bus sudaryta ES Asociacijos sutartis, apimanti susitarimą dėl laisvosios prekybos su Ukraina bei galimai su Moldova ir Gruzija.
„Ukrainos praradimas taptų sunkiu smūgiu Rusijai. Tai – svarbiausia postsovietinė valstybė“, - teigia ekspertų grupės Londone „Chatham House“ Rusijos ir Eurazijos programos vadovas Jamesas Nixey. „V. Putinas vertina Ukrainą kaip Rusijos dalį. Jam teks užduoti sau klausimą, kaip Rusija galės išlikti galinga jėga, jei didelė dalis – Ukraina – bus nukirsta. Apskritai Rusija netenka valstybių, esančių tarp jos ir ES, kontrolės.“
Rusijos sumišimas iš dalies kyla dėl to, kokį poveikį tai padarys Rusijos inicijuotam Muitų sąjungos projektui – daliai V. Putino grandiozinio Eurazijos Sąjungos plano. Iš sielvarto, V. Putinas ėmėsi dalinio lietuviškų prekių embargo. Taip pat Maskva pasiūlė Kijevui 8 mlrd. eurų (27,6 mlrd. litų) dujų kainos sumažinimą, jei Ukraina prisijungs prie Muitų sąjungos.
„ES elgesys Rusijos atžvilgiu praeityje buvo labai neapgalvotas“, - teigia 2004 – 2008 m. D. Britanijos ambasadoriaus pareigas Maskvoje ėjęs Anthony Brentonas. „Nesulaukėme jokios paramos iš mūsų ES partnerių dėl Aleksandro Litvinenkos – buvusio KGB šnipo, kuris 2008 m. buvo nunuodytas Londone.“
Tačiau, jo teigimu, situacija keičiasi. „Jei Ukraina nori Asociacijos sutarties ir jei bus paleista įkalinta opozicijos lyderė Julija Tymošenko, ES taip pat turės žengti žingsnį ir imtis teisinių veiksmų prieš Rusiją dėl Lietuvos, pasitelkusi Pasaulinę prekybos organizaciją (PPO).
A. Brentonas kartu su kitais D. Britanijos diplomatais palaiko tai, kad Vokietija perėjo prie griežtesnio tono kalbose su Rusija po ne vienerius metus trukusio nuolaidžiavimo dėl to, kad energijos tiekimo sąlygos buvo iškeliamos aukščiau nei kiti dalykai. Augantis nerimas dėl žmogaus teisių bei rezonansinės bylos dėl merginių pankroko grupės „Pussy Riot“ narių ir „Greenpeace“ privertė pakeisti nuomonę. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Prancūzijos prezidento postą užėmus Francois Hollande’ui, šios šalies ir Rusijos santykiai tapo mažiau jaukūs nei Nicolas Sarcosy laikais. „JK visada laikėsi palyginti griežtos ir tvirtos politikos“, - teigia A. Woodas.
„Manau, šiuo metu Rusija vertinama realistiškai visoje ES, taip pat nebėra iliuzijų dėl ypatingų santykių tarp Vašingtono ir Maskvos.“
Nepriklausomos organizacijos „Russia Foundation“ vadovas Davidas Clarkas teigia, kad Britanijos santykiai su Rusija buvo iš naujo nustatyti į valdžią atėjus konservatoriams, o tai apėmė nebylų A. Litvininkos bylos nutraukimą, didesnį dėmesį verslo ir komerciniams ryšiams bei bendradarbiavimui abi šalis dominančiais klausimais. Puikus šios vykdomos politikos pavyzdys – praėjusią savaitę buvo sudarytas 5,3 mlrd. JAV dolerių (13,37 mlrd. litų) vertės naftos pardavimo sandoris.
Londone įsikūrusios organizacijos – „Centre of European Reform“ – direktorius Charlesas Grantas teigia, kad V. Putino asmeniniai santykiai su Vokietijos kanclere Angela Merkel visada buvo prasti, o JK ministras pirmininkas Davidas Cameronas, kaip teigiama, išvystė pragmatiškus darbinius santykius su Rusijos prezidentu V. Putinu. JK ir Rusijos užsienio reikalų ministrai Williamas Hague’as ir Sergėjus Lavrovas taip pat „šauniai sutaria“. Tačiau šis bičiuliškumas neužkirto kelio užgaulioms pašaipoms, kurią V. Putinas mestelėjo D. Britanijos adresu per praėjusį mėnesį įvykusį viršūnių susitikimą Sankt Peterburge, pavadinęs ją „maža sala, kurios niekas neklauso“.
A. Woodo teigimu, tai, kad nemažas rusų skaičius gyvena „Londongrade“, tarp kurių ir taip vadinamieji oligarchai bei pasiturintys vidutiniosios klasės atstovai, kurie įsigyja futbolo klubus, kelia nekilnojamojo turto kainas bei stoja į elitines mokyklas tokiose vietose kaip Naitsbridžas, rodo užslėptą dvišalių santykių stiprumą.
Tačiau praėjusį mėnesį Arktyje suimti „Greenpeace“ aktyvistai tapo pavyzdžiu, kaip rusai gali padaryti sau meškos paslaugą. „Akivaizdu, kad tai buvo padaryta, norint kažką pademonstruoti. V. Putinas laikėsi atstumo nuo šio reikalo sprendimo – toks elgesys jam būdingas. Tai nėra demonstravimasis būtent prieš ES, tačiau skirta tam, kad būtų apgintas pagrindinis Rusijos vaidmuo Arktyje.
„Rusai – labai prieštaringi žmonės. Jie samdo žmones, kad tie pagerintų jų įvaizdį, o tada jie elgiasi taip, kaip pasielgė su „Greepeace“ ar „Pussy Riot“. Galbūt tai padeda jiems pasijausti stipriais ir galingais, tačiau tai tikrai nepadeda jiems gerai atrodyti pasaulinėje arenoje.“
C. Granto teigimu, ES turi kitų svertų prieš Rusijos per didelį užsispyrimą, tarp kurių – Briuselio primygtinis reikalavimas, kad Maskva laikytųsi ES energetinės rinkos taisyklių bei numatomas Europos Komisijos (EK) antimonopolinis milijardinis ieškinys Rusijos dujų milžinei „Gazprom“.
D. Clarko teigimu, V. Putino elgesį provokuoja baimė būti apsuptam bei vakarietiškų politinių ir pilietinių teisių laikymosi reikalavimas. Nieko keisto, kad V. Putino diplomatinė sėkmė Sirijos krizės sprendimo klausimu – tai iš esmės buvo gynybinės pozicijos demonstravimas.
„Rusijos ekonominė pozicija labai trapi, neapsaugota ir pažeidžiama dėl priklausomybės nuo pasaulinių naftos kainų. Nepriklausomai nuo to, ką teigia V. Putinas, nėra didelio progreso ekonominės sistemos modernizavime ir diversifikavime‘, - teigia D. Clarkas.
Nepaisant susitraukusios ekonomikos bei krentančių populiarumo reitingų, V. Putinas išlieka grėsmingu oponentu. „V. Putinas labai profesionalus ir gerai informuotas. Jis linkęs nuožmiai pulti silpnąsias vietas, jei tik pasitaiko galimybė. Jis nėra diplomatas, V. Putinas nėra tas, kurį norėtųsi pasikviesti išgerti arbatos, tačiau privalome su kuo palaikyti verslo santykius.“