Europos Parlamentas siekia išlaikyti lankstumą paskirstant dalį išlaidų, suformuoti naujus ES finansinius išteklius nepriklausančius nuo valstybių narių asignavimų ir deleguoti savo atstovus į derybas dėl būsimos daugiametės ES finansinės perspektyvos (2014-2020 m, o gal ir ilgesniam laikotarpiui).
Ką reiškia biudžeto išlaidų lankstumas, kurį dabar mūru stojo ginti Europos Parlamentas? Pagal dabar galiojančią tvarką, 4 milijardai eurų kasmet paskirstomi įvairiems projektams, valstybių narių daugumai tam pritarus balsavime. Tačiau Didžioji Britanija siekia įvesti veto teisę, paskirstant šią išlaidų dalį.
Parlamentarai baiminasi, kad pritarus Britanijos siūlymui būtų prarastas lankstumas priimant sprendimus ir žlugtų daug svarbių ES projektų, pavyzdžiui, naujos kartos atominės energijos išgavimo projektas ITER, šiuo metu vystomas Prancūzijos teritorijoje, taip tokie projektai "Galileo" ir kiti.
Ką reiškia Europos Parlamento siekis, sukurti sistemą formuoti nuosavus išteklius? Prisiminkime, kad šiandien bendras ES iždas sudaromos iš valstybių narių indėlių. Verslas ir gyventojai šiuo metu nemoka jokių tiesioginių mokesčių į ES biudžetą. Teigiama, kad dėl tokio biudžeto formavimo principo, Europos Sąjunga yra priklausoma politiškai nuo šalių narių vyriausybių ir, ne paslaptis, labiausiai nuo, tų, kurios sumoka didžiausias dalis į bendrąjį biudžetą. Nusistovėjusią tvarką keičiant - mažinant šalių narių indėlį ir įvedant tiesioginius ES mokesčius, iždo priklausomybė nuo šalių narių mokėjimų ir jų politinės įtakos mažėtų.
Nereikia galvoti, kad EP siekia, visus ES gyventojus apmokestintii kokiu nors nauju Europos mokesčiu. Kalbama apie finansinių operacijų arba CO2 išmetimo į aplinką apmokestinimą, kuriem be iždo papildymo keliami ir kiti svarbūs uždaviniai, kaip didesnis finansų sektoriaus stabilumas ir aplinkos taršos mažinimas. Šiai iniciatyvai, argumentuodamos mokestinės naštos didėjimu, labiausiai prieštarauja didžiosios ES valstybės - Vokietija ir Prancūzija.
Mano nuomone, Europos Parlamento suformuoti reikalavimai yra teisingi, ir tikiuosi, kad Europos Komisija, nenorėdama gilinti institucinės ES biudžeto krizės, juos įvykdys. Pokyčiai, kurių liudininkai dabar esame, susiję su Lisabonos sutarties įsigaliojimu ir Europos Parlamento bandymu įtvirtinti didesnes jam priskirtas galias. Nuo jų priklausys ne vien ES biudžeto formavimas ateityje, bet ir jų pagalba bus sukurtas precedentas plėsti vienintelės tiesiogiai renkamos institucijos įtaką Europos Sąjungos valdyme.