Šių įvykių politinį turinį be užuolankų pristato Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas: „Lenkijai geriau palaikyti draugiškus santykius su kaimynėmis, nei turėti su jomis blogus santykius. Blogi santykiai su kaimynėmis Lenkijai blogai baigiasi,“ – BNS cituojamas Lenkijos vyriausybės vadovas.

Lietuva šioje situacijoje išliko nebyli, tačiau tai tikrai nereiškia, kad šie energetiniai įvykiai, vykstantys mūsų kaimynystėje, mums neturės jokios įtakos.

Prisiminkime įvykių chronologiją: pirmąjį Lenkijos ir Rusijos susitarimą dėl dujotiekio Jamalas – Europa eksploatavimo iki 2045 m., kurį po aktyvios kritikos Europos Sąjunga užginčijo. Dabar susitarta trumpesniam laikotarpiui ir įsipareigota prie vamzdyno prileisti ir kitas suinteresuotas šalis.

Tai, kad kritika buvo išgirsta ir ES mastu imtasi veiksmų pakeisti Rusijos – Lenkijos susitarimo turinį, yra teigiamas precedentas siekiant, kad Europa energetikoje kalbėtų vienu balsu. Tačiau žvelgiant į pastaruosius kaimynų žingsnius iš Lietuvos ir jos energetikos strategijos perspektyvos, esmės šios korekcijos nekeičia. Kai naujai rengiamuose ar jau priimtuose ES energetikos sritį reglamentuojančiuose dokumentuose nuolat kartojama būtinybė koordinuoti veiksmus ir dirbti išvien, Lenkija stoja į tų šalių narių klubą, kurios savo energetikos klausimus vis dar sprendžia dvišaliai.

Rusija nori išeiti į ES rinką

Grįžkime prie situacijos, kurioje esame šiandien. Ką Lietuvai reiškia Lenkijos ir Rusijos ketinimai pasirašyti memorandumą dėl elektros energijos tinklų plėtojimo Kaliningrade?
Lietuva vysto elektros jungtis su Švedija ir Lenkija bei neatsisako ketinimų statyti gerokai savo poreikius lenkiančią naują atominę elektrinę Visagine. Rusija žada į eksportą orientuotą atominį reaktorių Kaliningrade paleisti 2018 m. (Lietuvos atominės elektrinės deklaruojama statybos pabaiga yra ne anksčiau 2020 m.).

Jeigu šios tiek Lietuvos, tiek Rusijos šnekos virstų realybe, kito dešimtmečio pabaigoje į rinką staiga plūstelėtų milžiniškas kiekis naujai pagamintos elektros energijos. Nesunku suprasti, ką didelis pasiūlos padidėjimas padaro su bet kokios prekės kaina...
Taigi, elektros jungčių vystymas su Lenkija Kaliningradui leistų išeiti į ES rinką, o Lietuvos - Švedijos jungtis rusiškai elektrai galimai atvertų ir Skandinavijos rinką. Tokia situacija mūsų šalies ekonomikos ar energetinio saugumo tikrai nesustiprintų.

Šiuo metu Lietuva ramina save, kad Rusijos planai statyti atominius reaktorius Kaliningrade esą tik šnekos. Tačiau rusai tą pačią Lenkiją oficialiai kalbina įsitraukti į atominės elektrinės projektą Kaliningrade. Lietuva taip pat laiko Lenkiją savo būsima partnere naujos atominės projekte Visagine. Ką pasirinks Lenkija? Kaip elgtųsi Lietuva, jei Lenkijos pasirinkimas dėl pragmatinių ekonominių sumetimų būtų ne Lietuvos naudai?

Situacijos sudėtingumas primena konspiracines teorijas, tačiau deja, tai yra Lietuvos energetinės perspektyvos realybė. Realybė, apie kurią mūsuose dar nutylima vis kartojant naujos atominės elektrinės Visagine „mantrą“. Kartojant, tačiau taip ir neatsakant, ar šis projektas turi vilčių būti ekonomiškai rentabiliu.

Tokia situacija, kurioje esame šiandien, negalėtų susiklostyti, jei tokio masto energetikos sprendimai būti koordinuojami Europos Komisijos. Ir dėl susitarimų su trečiomis šalimis, ir dėl investavimo į atominių elektrinių statybas galutinį žodį turėtų tarti Europa, matydama bendrą visos sąjungos poreikių ir galimybių žemėlapį. Šio tikslo turėtų siekti visi Lietuvai atstovaujantys politikai ir ypač Vyriausybė.