Visa tai reiškia, kad Europai (ir pasauliui) per artimiausius dešimtmečius teks spręsti ir daug socialinių uždavinių. Didėjant gyventojų skaičiui, sparčiai didėja maisto produktų bei energijos išteklių paklausa. Europai tenka imtis svarstyti naują požiūrį į gamybą bei vartojimą, kad veiksmingai ir tausiai būtų prisitaikyta prie šių naujų reikalavimų.
Ir todėl Europoje vis dažniau skamba žodis „bioekonomika“.
Bioekonomika – tai ekonomika, kurioje maisto ir pašarų, pramonės ir energijos gamybos žaliavoms naudojami žemės ir jūros biologiniai ištekliai, taip pat ir atliekos, kurios gali būti plačiai naudojamos kaip cheminių trąšų pakaitalas arba žaliava bioenergijai gaminti.
Europos Parlamentas neseniai pritarė rezoliucijai dėl bioekonomikos strategijos veiksmų plano. Valstybės narės, taip pat ir Lietuva, raginamos parengti nacionalinius ir regioninius bioekonomikos veiksmų planus.
Kai kurios ES valstybės narės – Danija, Nyderlandai, Suomija, Airija, Vokietija – jau yra priėmusios nacionalines bioekonomikos strategijas. JAV, Kanada, Kinija, Pietų Afrika jau yra priėmusios arba ketina priimti tokias strategijas.
Europa, norėdama būti konkurencinga pasaulio mastu, turi pereiti prie ekonomikos, pagrįstos ne naftos ir kitų iškastinių išteklių produktų naudojimu. Būtina skatinti biologinių išteklių ekonomiką, grindžiamą moksliniais tyrimais ir inovacijomis. Tai padės ne tik tausoti aplinką, užtikrinti aprūpinimą maistu, pasiekti aukštesnį energetinį saugumą, bet ir didins Europos konkurencingumą.
Būtų klaidinga tvirtinti, kad Europos Sąjunga nesiekia sukurti labiau inovacijomis grindžiamą mažos taršos ekonomiką, kurioje būtų derinamas poreikis užtikrinti tvarų žemės ūkį ir žuvininkystę, maisto tiekimo saugumą, atsinaujinančiųjų biologinių išteklių tvarų naudojimą pramonės reikmėms, kartu užtikrinant biologinę įvairovę ir aplinkos apsaugą.
Visų Europos Sąjungos bioekonomikos sektorių apyvarta jau pasiekė beveik 2 trilijonus eurų, o tvarios pirminės gamybos, maisto perdirbimo, pramoninių biotechnologijų ir biologinio perdirbimo srityse tikimasi didelio augimo. Šiame sektoriuje jau dirba 22 milijonai darbuotojų (9 procentai visų ES dirbančiųjų). Neabejoju, kad bioekonomikos sektoriuje galima įdarbinti dar daugiau žmonių. Juk jis apima žemės ūkį, miškininkystę, žuvininkystę, maisto, medienos masės ir popieriaus gamybą, dalį chemijos, biotechnologijų ir energetikos pramonės.
Apskaičiuota, kad, investavus vieną eurą į Europos Sąjungos finansuojamus bioekonomikos mokslinius tyrimus ir inovacijas, iki 2025 metų bioekonomikos sektoriuose būtų užtikrinta 10 eurų pridėtinė vertė.
Taip pat apskaičiuota, kad utilizuoti toną maisto atliekų Europos mokesčių mokėtojui kainuoja nuo 55 iki 90 eurų. Iš tų sunkiai įsivaizduojamų tonų atliekų susidaro 170 milijonų tonų anglies dioksido. O juk iš šių atliekų būtų galima gaminti bioenergiją, kitus bioproduktus – taip būtų kuriamos naujos darbo vietos ir skatinamas ekonomikos augimas.
Belieka užtikrinti ir parengti koordinuotas bei darnias mokslinių tyrimų ir inovacijų programas, numatyti paramos investicijoms į pramonę priemones, skirti lėšų ir užtikrinti, kad visa tai padarytų kuo didžiausią teigiamą poveikį visuomenei bei rinkai.