Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (21)
Y karta prieš nepritekliaus kartą

Y karta prieš nepritekliaus kartą

Y generacijos (arba „Y kartos“ ar „The Y Generation“) vardu įprasta vadinti žmones, kurie gimė tarp 1980-ųjų ir 2000-ųjų. Visas apibrėžimas yra sudėtingesnis. Kalbu apie jaunus žmones, kurie yra laisvi keliauti, kur nori, dažnai keičia darbą dėl savo vertybių, nejaučia stipraus poreikio dirbti vienoje vietoje visą gyvenimą, o internete elgiasi kaip vietiniai, priima jį perdėm natūraliai. Ir šie žmonės, nesuprantantys „nepritekliaus“ koncepto, vieną dieną taps Europos lyderiais.

Šiuolaikinę politiką formuoja pastarųjų 30-ies metų įvykiai. Europos lyderiai, žmonės sėdintys už ES vairo, dabar yra 35-60 metų. Jie savo pasaulėžiūrą Vakaruose formavo visiškai skirtingomis sąlygomis nei jų vaikai ir anūkai. Štai dalis jų turbūt dalyvavo ir prisimena 1968-ųjų metų įvykius Europoje: Prancūzijos studentų protestus, Prahos invaziją, Varšuvos neramumus ar Jungtinės Karalystės pacifistinius judėjimus.

Kita dalis laukė totalitarizmo ir Šaltojo karo pabaigos, saviraiškos laisvės, gyvenimo, kurį galėtų rinktis patys, nepriklausomai nuo valdžios. Jų tikslas ir siekis dirbant, dalyvaujant ekonominiame gyvenime, buvo pasiekti „pritekliaus“ būseną. Būseną, kai ne tik jie patys, bet ir jų šeimos ir kaimynai galėtų gyventi oriai, turėtų galimybę nesirūpinti labai stipriai dėl rytdienos pusryčių. Kitaip tariant – mūsų tėvai ir seneliai dirbo tam, kad kažkurią dieną niekam nereikėtų dirbti. Kad sukurtų gerovės valstybę. Jie – revoliucijų karta, baby boomers, kitokios sistemos produktas. Tai žmonės, kurie ėjo lyderiams iš paskos.

Y karta neturi lyderių. Ji nėra linkusi eiti kitiems iš paskos. Tai nėra tvarkingas šunų kinkinys, lekiantis vienu srautu paskui lyderį. Dabartinė karta primena kačių sambūrį. Kiekvienas už save, tačiau bendrame rate. Ne veltui darbdaviai apibūdina ją kaip tinginius, veltėdžius ir savanaudžius. Jokiu būdu neteigiu, kad Y karta iš tikrųjų tingi ar yra niekam tikusi. Tiesiog šitaip ją mato nepritekliaus sistemos žmonės.

Seniau buvo įprasta dirbti vienoje įmonėje visą gyvenimą, arti lauką ar dirbti padavėju. Dabar dalį šių veiksmų daug efektyviau gali atlikti mašinos. Tai labai demotyvuojanti žinutė bet kam, kas verčiasi tokiu darbu. „Y karta“ kartais dar vadinama „postnepritekliaus visuomene“ (angl. „post-scarcity society“), nes tokioje visuomenėje sąlyginai nedidelėmis pastangomis galima pasiekti santykinai aukštą pragyvenimo lygį.

Vakaruose net būdamas paprastu drabužių parduotuvės darbuotoju gali gyventi oriai, rinktis iš neapsakomo gausumo produktų parduotuvėse, turėti spartųjį internetą su prieiga prie 99 proc. kada nors sukurtų filmų, turėti draugų Australijoje, Kambodžoje ir Peru ir dar – skambinti jiems visiems visiškai nemokamai. Toks patogumų ir prabangos lygis daugumos mūsų senelių ir tėvų laikais buvo pasiekiamas tik turtingiausiems. Aišku, pagrindinių prekių prieinamumas nebūtinai reiškia pasitenkinimą. Žiniasklaidoje dominuoja nuomonė, kad Y karta pasižymi didelėmis ambicijomis ir aukštais materialiniais poreikiais, todėl dažnai konfliktuoja su darbdaviais. Kokių politikų jiems reikia?

Galvojant apie vykusius rinkimus į Europos Parlamentą, kyla ta pati išvada – nėra už ką balsuoti. Banali frazė slepia rimtą problemą. Jauni žmonės neturi lyderių, kurie atspindėtų jų problemas ir pasaulėžiūrą. Pasirinkimas susiveda iki „Na, šitas gal nepadarys mums gėdos Europos Parlamente“ ir „Jis bent jau moka anglų kalbą“. Neabejoju, kad mūsų politikai Briuselyje yra išsilavinę ir kultūringi. Bet šių savybių nepakanka. Geras politinis lyderis turi turėti charizmą, strategiškai mąstyti ir sugebėti sužadinti minias.

Europa tokių lyderių neturi. Mintis, kad galėčiau stovėti minioje žmonių, kuriuos vienija politinės pažiūros, klausyti kalbos apie geresnį rytojų, apie būtinas permainas, galbūt pasiaukojimus, bendro politinio tikslo siekimas kartu su visais – ši mintis man yra tiek pat svetima, kiek darbas žemės ūkyje nenaudojant traktoriaus. Y karta šį fenomeną žino tik iš pasakojimų. Arba koncertų. Kaip rašo Federico Castiglioni, Europai reikia politinių lyderių, kurie suburtų ES piliečius vardan bendros idėjos. Stiprios asmenybės politikoje reikalingos taip pat tam, kad sumažintų populizmo įtaką ir užtikrintų demokratinę šalies raidą.

Kodėl apskritai nėra už ką balsuoti? Galbūt tai susiję su lyderių pasiūla bei su paklausa lyderiams. Viena vertus, jaunoji karta nėra linkusi sekti paskui lyderius, elgiasi laisviau nei jų tėvai, mąsto skirtingomis kategorijomis, kurios tiesiog nereikalauja stiprios politinės asmenybės jų gyvenimuose. Kita vertus, net jei kiltų natūralus, ne vien tik pilietinės pareigos varomas poreikis sekti lyderiui iš paskos – politikai tiesiog neatspindi vertybių, kuriomis gyvena jaunas rinkėjas. Kalbu ne tik apie stipriai liberalius judėjimus už marihuanos legalizavimą, abortus ar gėjų santuokas. Ta pati problema kamuoja ir konservatyvius, tautiškus judėjimus (kaip pvz., Lenkijoje). Charles‘io de Gaulle‘o, Winstono Churchillio ar Konrado Adenauerio lygio lyderių ES politikoje šiuo metu tiesiog nėra.

Paradoksalu, tačiau dabartinę padėtį sukėlė mūsų tėvų karta. Dabartiniai politikai. Nekaltinu jų už jų klaidas ir esu dėkingas už jų gerus darbus. Juk jie būtent to ir siekė – gerovės valstybės, kad gyvenimas visiems būtų geresnis. Nedaugelis galėjo numatyti, kad atsiras kitos problemos – išaugę jaunimo lūkesčiai, kryptingumo trūkumas politikoje ar polinkis į individualizmą.

Galima nemėgti Y kartos, galima jai priklausyti, užjausti ar ja piktintis. Bet reikia susitaikyti su faktu, kad kažkada jie pakeis dabartinius politikus. Ir geriau, kad tarp jų atsirastų stiprių, charizmatiškų ir išmintingų politikų. Poreikis jiems turbūt išliks dar ilgai. Iki to laiko belieka balsuoti „už mažiausią gėdą“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA