Friedbertas Pfluegeris yra Europos energijos ir išteklių centro prie Londono Karališkojo koledžo direktorius. Per savo politinės karjeros metus jis užėmė parlamento valstybės sekretoriaus pareigas pirmojoje Angelos Merkel vyriausybėje (2005-2006 metais), 1990-2006 metais buvo Vokietijos Bundestago narys. Jis taip pat dirbo buvusio Vokietijos prezidento Richardo von Weizsaeckerio spaudos sekretoriumi.
Regis, kad pastaraisiais metais žaliosios energijos revoliucija Europoje ir visame pasaulyje prigeso, o štai gamtinių dujų ir netgi anglies – iš naujo įsibėgėja. Ar tai nenumatyta tendencija energetikos sektoriuje?
Iš tiesų, yra tam tikras paradigmos pasikeitimas. Nors prieš kelerius metus klimato politika buvo ta problema, kuri charakterizavo 90 procentų Europos Sąjungos energetikos politikos, šiandien priešakines pozicijas išsikovojo kiti prioritetai. Taip yra todėl, kad žmonės suprato, jog nėra naftos gavimo piko, kad mes turime pakankamai naftos ir dujų ilgam laikotarpiui.
Antra, mes turime ekonominę ir finansinę krizę ir žmonių sąmonėje klimato pokyčius staiga užgožė nauji prioritetai, tokie kaip darbo vietos turėjimas, ekonominis konkurencingumas ir prieinamos energijos kainos. Išryškėjo šios dvi tendencijos. Dėl jų klimato politika nedingo, ji ir ateityje bus svarbi. Vis dėlto šiandien požiūris, turbūt, labiau subalansuotas link kitų tikslų, tokių kaip tiekimo saugumas bei konkurencingumas.
Tarptautinės prognozės byloja apie didėjančią energijos paklausą. ES bando skatinti energijos ir išteklių vartojimo efektyvumą, tačiau tai daugiausiai daroma neprivaloma forma. Ar to pakanka norint sustiprinti energetinį saugumą Europoje?
Energijos vartojimo efektyvumas tebeskatinamas ir čia vis dar daug potencialo, ypač transporto ir gyvenamojo būsto sektoriuose bei jėgainių našume. Europos Sąjungoje artimiausiai metais turėtume pirmenybę teikti energijos vartojimo efektyvumo didinimui.
Be atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros, manau, itin svarbu energijos vartojimo efektyvumas bei energijos taupymo priemonės. Energijos resursų diversifikacija yra kitas svarbus darbotvarkės klausimas.
Svarbu nesilaikyti vienpusiško požiūrio, o rasti tinkamą pusiausvyrą tarp įvairių tikslų, kurių siekia Europos energetikos politika. Kartais mes nepaisydavome ekonominio konkurencingumo, kuris yra būtina naujų technologijų, energijos vartojimo veiksmingumo bei atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros sąlyga.
Naftos bei dujų išteklius juos tiekiančios šalys, tokios kaip Rusija, dažnai naudodavo kaip užsienio politikos įrankį. Kaip įsivaizduojate ateities pokyčius šiose rinkose?
Šiandien didelė Europos dalis vis dar stipriai priklausoma nuo Rusijos gamtinių dujų. Mums, Vokietijai, tai buvo patikimas energijos tiekėjas. Vis dėlto mes žinome, kad kitose rinkose Rusijos nustatytos dujų kainos yra labai aukštos. Šios ilgalaikės sutartys su aukštomis kainomis susidurs su rimta konkurencija į rinką atėjus suskystintų gamtinių dujų tiekėjams.
Iki šiol mes turėjome pasaulines naftos ir anglies rinkas su pasaulinėmis kainomis, o dujų rinkos buvo regioninės. Dėl didesnių suskystintų dujų kiekių bei JAV tapimo pakankamai rimta dujų eksportuotoja regioninėms dujų rinkoms ir kainoms ateina galas. Tai sudarys milžinišką spaudimą ilgalaikėms sutartims, kaip matėme iki šiol, bei laikui bėgant pakeis dujų rinkas visame pasaulyje.
Po trumpų dvejonių, kurias sukėlė Fukušimos avarija, vėl grįžtama prie daugumos atominių elektrinių projektų. Kaip suprantate atominių elektrinių ateities vaidmenį Europos Sąjungoje, turint omenyje įvairius nacionalinius požiūrius, pradedant Vokietijos sprendimu uždaryti savo atomines elektrines, baigiant naujais impulsais Jungtinėje Karalystėje ir Centrinės Europos regione? Kokie yra pagrindiniai klausimai, kuriuos reikia spręsti?
Santykinai aukštos naujų reaktorių statybos kainos, griežtesnis saugumo reglamentavimas, vėluojančios investicijos, didesnės rizikos priemokos bei išaugęs visuomenės pasipriešinimas gali pristabdyti branduolinę plėtrą Europoje, nepaisant naujų impulsų Jungtinėje Karalystėje ir keliose Centrinės Europos šalyse. Tai ypač pasakytina apie šalis, kurios dabar išgyvena sunkius ekonominius laikus bei taiko griežtas taupymo priemones.
Be to, su išmontavimu ir atliekų tvarkymu susiję išlaidų bei saugumo klausimai ir toliau išlieka svarbiomis problemomis. Vokietijos Asės branduolinių atliekų laidojimo vieta Žemutinėje Saksonijoje aiškiai tai pabrėžia. Vyriausybė nustatė, kad dėl radioaktyviųjų nuotėkų iš šios vietos turi būti išvežti visi 126 tūkstančiai barelių branduolinių atliekų. Tai kainuos keletą milijardų eurų ir užtruks nuo 30 iki 40 metų.
Su atominių reaktorių sustabdymu ir atliekų tvarkymu susiję išlaidos bei rizikos yra tie klausimai, kurie akivaizdžiai skirti ne vien Vokietijai, bet į kuriuos galų gale turės atkreipti dėmesį visos valstybės, galvojančios apie naujų atominių elektrinių statybą.