Kasdienybėje neretai priešingoms barikadų pusėms atstovaujantys politikai, verslininkai ir mokslininkai šiuo klausimu iš esmės buvo vieningi. Visi sutarė, jog esminės krizės priežastys buvo susiję su vadinamuoju „lengvų pinigų“ laikotarpiu bei struktūriniais atskirų šalių ekonomikų nesubalansuotumais. Kuriuos, savo ruožtu, sukėlė neefektyvus kapitalo pasiskirstymas tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuose. Trijų Baltijos šalių (galbūt šiek tiek mažiau – Estijos) ekonomikų raida 2005–2007 metais forume buvo ne kartą minėta kaip neefektyvaus investavimo pavyzdys, kuomet skolintos lėšos buvo investuojamos ne į gamybinę veiklą, o į statybas ar vartojimą.
Krizės priežastys nepašalintos
Diskutuojant savaime iškildavo ir klausimas – ar šios klaidos jau praeityje, ar iš jų Europa pasimokė? Nuomonės ir čia sutapo: kad ir kaip būtų gaila pripažinti, problemų priežastys, deja, nepašalintos. Šiuo metu visame pasaulyje vyrauja skatinanti pinigų politika, kalbėti apie struktūrinį subalansavimą taip pat nėra pagrindo. Europa – ne išimtis. Akivaizdu, kad našumo srityje ES valstybės ir toliau nusileidžia savo pagrindiniams prekybos partneriams: Jungtinėms Valstijoms, Japonijai. Mokslininkai jau įrodė, kad netrukus Europą didesniu mastu nei, tarkim, Ameriką, užgrius ir demografiniai iššūkiai.
Pastarosios problemos aktualumą didina ir tai, kad Europos Sąjungoje didžiausia visuomenės senėjimo našta tenka valstybei, o tai kelia papildomas grėsmes šalių finansų stabilumui. Valstybės finansų būklė daugelyje Europos ekonomikų po krizės yra itin pažeidžiama, tad ką ir bekalbėti apie vidutinio ar ilgojo laikotarpio valstybės finansų iššūkius. Ekonomikos krizė apnuogino ir struktūrines ES problemas, o globalių iššūkių ateityje tik daugės. Be abejo, struktūrinių reformų įgyvendinimas tikrai nėra lengva užduotis. Tačiau ES ekonomika jau pasiekė tokį raidos tašką, kai bet koks delsimas yra paprasčiausiai nebepateisinamas.
Visuotinis biudžetų mažinimas
Dar viena išskirtinė forumo tema buvo fiskalinė konsolidacija. Ne kartą buvo pabrėžta, jog biudžetų deficito mažinimo planai liečia visą Europą. Kitaip tariant, karčias biudžeto išlaidų mažinimo ar mokesčių didinimo piliules teks nuryti ne tik Lietuvai, bet ir didžiajai daliai Europos valstybių. Būtent tokia – fiskalinio griežtinimo – politika kartu su struktūrinių reformų įgyvendinimu nulems tvarias Europos ekonomikos augimo tendencijas. Nors iš pirmo žvilgsnio šie du komponentai vienas kitam tarsi prieštarauja, didelė dalis ekspertų tiki, kad fiskalinio griežtinimo politika nesukels antrosios nuosmukio bangos. Atvirkščiai – tikimasi sulaukti vadinamojo „ne-keinsistinio“ fiskalinės politikos poveikio ekonomikos augimui. Tą iš esmės pažymėjo ir naujasis ES ekonomikos ir pinigų komisaras Olis Rehnas, savo baigiamojoje forumo kalboje teigdamas, jog ne visos viešojo sektoriaus išlaidos vienodai skatina ekonomiką ir ne visi mokesčiai yra vienodai iškraipantys vartojimą ar investicijas.
Pastarųjų poros dienų naujienos apie tai, kad ES finansų ministrai sutarė griežtinti sankcijas su biudžeto deficitu nesusitvarkančioms ES narėms bei atidžiau kontroliuoti nacionalinių biudžetų sudarymą, rodo pasiryžimą ateityje nebetoleruoti Graikijos pademonstruoto fiskalinės drausmės nesilaikymo.
Taip pat neatmestina tikimybė, kad ateityje bus siekiama griežtinti ir Stabilumo ir augimo pakte numatytas sankcijas šalims, nesilaikančioms ES fiskalinės drausmės taisyklių. Briuselio forume nuskambėjo pasiūlymas tokias pat fiskalines taisykles įdiegti ir nacionalinėje teisėje. Šios naujienos itin aktualios ir mūsų valstybei, kuri, panašu, nėra linkusi išmokti pastarosios krizės pamokų.
Europa suklupo, bet neparkrito
Briuselio ekonomikos forumą atidaręs pirmasis ES bendrijos prezidentas Hermanas Van Rompuy sveikinimo kalboje pareiškė, jog „Europa suklupo, bet neparkrito“. Šiuo metu kryžkelėje atsidūrusi Europa privalo apsispręsti – ar pasilikti dabartinėje būklėje (kuri iš esmės reikštų globalių konkurencingumo pozicijų praradimą), ar nedelsiant vieningai siekti tvaraus ekonomikos atsigavimo tikslų įgyvendinimo bei kovoti su ilgojo laikotarpio globalizacijos, klimato kaitos bei visuomenės senėjimo iššūkiais. Šiame kontekste strategija pavadinimu „Europa 2020-taisiais“ turėtų atspindėti novatorišką požiūrį sprendžiant tiek šiandienines, tiek ateities problemas.
Metas tam itin palankus. Garsioji Vinstono Čerčilio frazė „Krizė – tai naujos galimybės“ šiandien įgauna naują prasmę. Galime tik tikėtis, kad Europos lyderiai išmoks krizės pamokas ir suvoks kartais skausmingų, tačiau neišvengiamų sprendimų būtinybę ir vieningai imsis struktūrinių bei politinių pokyčių įgyvendinimo, kuris užtikrins tiek kiekvienos Europos valstybės ekonomikos tvarų augimą, tiek kiekvieno Europos piliečio asmeninę gerovę.