Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Vytautas Landsbergis

V. Landsbergis: Jei mano laikas žemėje dar nesibaigia, darbo turiu užtektinai

„Atsiprašau, kad priverčiau laukti – tik ką pasibaigė posėdis, todėl, prieš susitikdamas interviu, norėjau truputį susipažinti su paskutinėmis Lietuvos naujienomis,“-profesorius, Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų partijos Prezidiumo narys, europarlamentaras Vytautas Landsbergis į šoną stumtelėjo iškarpų iš įvairių lietuviškų portalų. Europarlamentas tądien, kai lankiausi Briuselyje, be kita ko, šurmuliavo ir naujienomis apie streiką, kuris grasino į gatves išvesti tūkstančius įvairiausių profesijų darbuotojų. Pokalbį su profesoriumi pradėjome nuo jo.

Nors Lietuvos kainos panašios į Vakarų Europos, belgai, protestuodami prieš atlyginimų ir priedų mažinimą, plūsta į gatves. Lietuvoje valdžia gali lietuviui užsiropšti ant galvos, ir lietuvis kantriai neš naštą. Kuo, praėjus beveik dvidešimt metų po Nepriklausomybės paskelbimo, lietuviai vis dar skiriasi nuo Vakarų europiečių, kai kalbame apie civilinę visuomenę?

Kodėl vakariečiai eina į gatves? Taip yra todėl, kad Vakarų Europos gyventojai vis dar yra labiau išlepę nei lietuviai. Kalbant apie belgus, per daugelį metų jiems buvo suteikta daug privilegijų ir gerovių, kurios viršija net ir turtingų šalių biudžetų galimybes. Ko gera, iš gero gyvenimo Vakarų europiečiai jau neįsivaizduoja, kad gyvenimo kokybė gali suprastėti, todė jie ir maištauja - eina į gatves.

Bet, sutikite, kad A. Kubiliaus Vyriausybei lengva įgyvendinti net ir nepopuliariausius sprendimus žinant, kad profsąjungos Lietuvoje yra „kišenininės“ ir kad jos nepakvies nepatenkintų žmonių į gatves.

Galbūt reikėtų kalbėti apie tai, kad Lietuvoje žmonės yra protingesni? Dauguma Lietuvos žmonių suvokia, kad jeigu Vyriausybė mažina kokias nors išlaidas, tai daro ne todėl, kad sau ką nors į asmeninę kišenę įsimestų, o dėl to, kad bando išvengti valstybės bankroto, kad mūsų anūkai neįlistų į skolas iki kelių. Mūsų tikslas – atsistoti ant kojų gyvenant pagal pajamas. Galbūt lietuviai, kitaip nei vakariečiai, yra arčiau žemės arba, kitaip tariant, mumyse dar gyva ūkininko dvasia – išleisti tiek, kiek uždirbi. Kiekvieno ūkininko užduotis yra išlikti bet kokiomis sąlygomis, kad per skolas neištiktų bankrotas. Nepaisant labai didelės propagandos, kad vyriausybė bloga, kad ji žmones skriaudžia ir engia, ko gera, ne visi lietuviai pasiduoda tokiai propagandai. Gal bent dalis lietuvių yra kaip tie ūkininkai – priima gamtą, kokia ji yra, ir daro atitinkamus sprendimus. O 2009 m. sausį profsąjungos kovojančios už nepajudinamą energetikų visagalybę, jei kam ir atrodė kišeninės, tai ne toj kišenėj.

Šiais metais Lietuvos biudžetą iš 21 milijardų litų daugiau kaip trečdalį – beveik 8 milijardus litų – sudaro Europos Sąjungos lėšos. Pusantro milijono litų skirta šalies rajonų žiniasklaidai viešinti informacijai apie ES Lietuvos rajonuose remiamus projektus, tačiai vistik vos daugiau kaip pusė šalies gyventojų remia Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Kodėl taip yra? Gal lietuvių baimė sąjungoms, nesvarbu, kokios jos bebūtų, yra mūsų genetiniame kode?

Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis
© A.Didžgalvio nuotr.

Gal tokia sąlyginė baimė būdinga ne tik lietuviams? Kaip tik šiandien kalbėjau su vienu Suomijos politiku. Suomija – aukštesnės gerovės šalis nei Lietuva. Jis tikino mane, kad nemaža suomių turi panašių baimių. Atvirai kalbant, suomiams, ko gera, net tiek ir nereikia narystės ES kiek mums, nes jie įstojo į ES būdami aukštos gerovės šalimi. Aš nežinau, ar yra daug žmonių, kurie abejotų ES paramos Lietuvai nauda. Ko gero, ta parama būtų dar labiau apčiuopiama, jei ne ekonominė krizė. Bet žmonės, net ir slegiami krizės, mato ES paramą -renovuojamos mokyklos, taisomi keliai, tiltai. Visko ir neišvardinsi. Gyvename laisvoje visuomenėje, ir kiekvienas žmogus turi teisę abejoti. Visoje Europos Sąjungoje jaučiamas skeptiškumas. Tiek ES senbuvėse, turtingose šalyse, tiek naujokėse. Suomis, su kuriuo aš kalbėjau, sakė kad dauguma suomių nekenčia Europos Sąjungos vien dėl to, kad ji neva visąlaik ką nors diktuoja suomiams. Tokia legenda, kad Europos Sąjunga viską diktuoja, yra labai gyva – pažvelkite ir į mūsų spaudą – nepagrįstai antieuropietiškų nuomonių rasite užtektinai. Aš savęs klausiu, kodėl kai kuri žiniasklaida taip elgiasi? Ar taip siekia pamaloninti daugiau skaitytojų? Ar kieno nors užsakymu kuria antieuropietiškų nuotaikų skaitytoją? Kaip ir su negatyviais reiškiniais, žmonės pirmiausia yra pripratinami prie jų, o tada teigiama, kad jie patys to nori.

Jūs, be abejonių, puikiai žinote Europos Sąjungos nuotaikas, nes jau ne pirmą kadenciją dirbate Europos Parlamente. Ar tikite, kad ir po dvidešimt metų ES egzistuos ir Lietuva bus jos nare? Kokia bus ES po tiek metų – su Turkija ir Ukraina? O gal su Baltarusija ir Azerbaidžanu? Kokie ES didžiausi iššūkiai?

Aš norėčiau tikėti, kad po dvidešimt metų ES tikrai egzistuos, ir kad Lietuva bus jos nare. Tikiu, kad ES bus didesnė ir stipresnė. Ukrainos narystė iš jūsų paminėtų šalių atrodo labiausiai tikėtina. Turkija, neabejoju, Europos Sąjungai bus didelis išmėginimas. Dabar ES yra dvi didelės ir įtakingos valstybės, Prancūzija ir Vokietija, kurios priešinasi Turkijos narystei ES arba stumia tą narystę kiek galima toliau. Bet vienądien ES turės apsispręsti: ar suteikti Turkijai narystę ir turėti ją su milijonais musulmonų gyventojų savyje arba prie savęs, ar leisti jai dreifuoti į priešišką islamo radikalų pasaulį. Kol kas Turkijos narystės ES klausimas nukeliamas į ateitį, bet jis niekur nedings. Kalbant apie Ukrainą, dabar ji dreifuoja į Rusiją, bet niekas nežino, kas bus ateityje su pačia Rusija.
Daug kas priklausys nuo Ukrainos oligarchų, kurie valdo Ukrainą, požiūrio: norės jie integruotis į Europą ar links prie Rusijos? Oligarchai pirmiausia žiūri savo naudos. Man atrodo, kad jos daugiau bus turint savo valstybę – narystė ES jiems gali teikti daugiau privalumų nei bičiuliavimasis su Rusija. Iki šiol Ukraina gravitavo į Europos Sąjungą gana greitai, bet dabar, prezidentu tapus Viktorui Janukovičiui, atsirado daug neaiškumų dėl Ukrainos krypties. Bet, pakartosiu, niekas nežino, kas bus su pačia Rusija.

Neteisinga būtų abejoti Lietuvos narystės ES ekonomine nauda ir saugumo garantijomis, bet kokios, jūsų nuomone, yra Lietuvos integracijos į ES ribos. Ar ES eis labiau konfederacijos ar federacijos keliu? Ar didesnis funkcijų delegavimas ES, kaip federacinei valstybei, nepažeistų Lietuvos, kaip tautos, identiteto?

Jūsų keliamas klausimas – visos Europos Sąjungos raidos problema. Tiesą pasakius, Europos Sąjungos ateitis dar nėra labai aiškiai matoma. Visokia ji gali būti. Mums, lietuviams, matyti tik vieną galimą raidos kryptį ir save gąsdinti, – kas bus, jeigu bus, būtų neteisinga. Reikia atsiminti, kad ES sprendžiant apie savo raidos kryptis, Lietuva kaip ES narė taip pat dalyvauja svarstymuose ir sprendimų priėmimuose. Mūsų balsas nėra beprasmis. Tarp Europos Sąjungos narių yra daug įvairių nuomonių dėl ES tolimesnės raidos. Vienos išlieka glaudesnio federalizmo šalininkės, kitos, visų pirma, Jungtinė Karalystė, yra prieš federalizmą. Lietuviai turi daug erdvės būsimuose sprendimuose dėl ES ateities – kooperuotis, blokuotis ir panašiai. Savęs gąsdinti tolimesne ES raida nevertėtų.

Tik kad Lietuva gebėtų apie tai kalbėti vienu balsu. Juk vieša paslaptis, kad net Lietuvos europarlamentarai Briuselyje, skirtingai nei kitų šalių Europos Parlamento nariai, nesirenka net bendriems darbiniams pietums, nekalbant jau apie bendrus projektus ar pasiūlymus. Kokie jūsų tarpusavio santykiai dabar? Kodėl, jūsų manymu, europarlamentarai, patekę į Europos Parlamentą, pradeda ieškinius prieš Lietuvą – turiu omenyje R. Paksą, V. Uspaskichą ir V. Tomaševskį?

V. Landsbergis: Jei mano laikas žemėje dar nesibaigia, darbo turiu užtektinai
Vytautas Landsbergis
© A.Didžgalvio nuotr.

Nesirenkame bendriems pietums, nes tokio noro niekas nerodo. Atvirai pasakius, nelabai įsivaizduoju, ką prie pietų stalo būtų galima šnekėti su žmonėmis, kurie užkulisiuose viešai vieni kitus drabsto negražiais dalykais. Nelabai suprantu jūsų išvardintų europarlamentarų veiksmų prieš Lietuvą. Juk tiek R. Paksui, tiek V. Uspaskichui pirmiausia Lietuvos valstybė pareiškė teisinius ieškinius. Kaip žinia, Europos Parlamentas neseniai balsavo už tai, kad būtų atimta teisinė neliečiamybė iš V. Uspaskicho. Reikia atvirai pasakyti, kad jis negražiai elgiasi su Lietuva – svarbiausia, meluoja apie savo tautinį persekiojimą.

Iš kai kurių kitų Lietuvos europarlamentarų teko išgirsti, kad jūs kai kurių Europos Parlamento narių, ypač iš Vakarų Europos, nesate labai mėgstamas dėl to, kad nuolat griežtai kalbate apie Rusijos keliamus pavojus Lietuvai ar Europai. Ar išties manote, kad ir dabar Rusija kelia Lietuvai tam tikrų pavojų?

Ne vieną kartą įvairiomis progomis esu sakęs: Rusija pirmiausiai pavojinga pati sau. Kartoju, kad nereikėtų painioti Rusijos, kaip šalies ir tautos, su Rusija kaip valdžia. Kai kas nors sakoma apie Rusiją, dažniausiai omenyje turima jos valdžia ir tos valdžios vykdoma politika. O ta valdžia ir politika yra išties kritikuotina. Yra blogų dalykų, kurių, kalbant apie Rusijos valdžią ir jos vykdomą politiką, niekas nė neginčija. Dėl to aš savo vertinimuose apie Rusiją kaip dabartinę valdžią niekaip „neišsišoku.“ Galbūt kartais, girdėdamas kai kurių savo kolegų naivumą, nesusilaikau nepasakęs aiškesnio žodžio. Tai nėra kalbėjimas prieš Rusiją. Aš kalbu už teisybę. Kai Rusijos valdžia prasilenkia su teisybe, nėra nei mano, nei teisybės problema (juokiasi).

Kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, ji žengė labai svarbų žingsnį užsienio politikoje – perkėlė užsienio politikos svorio centrą iš geopolitinių JAV interesų Ukrainoje ir Gruzijoje arčiau Lietuvos – visų pirma, į Rusiją ir Baltarusiją. Kitaip tariant, buvusio prezidento Valdo Adamkaus propaguotas demokratijos eksportas į demokratijos naujokes buvo pakeistas labiau racionalia politika. Jūs pritariate tokiai Lietuvos prezidentės užsienio politikai? Niekada neteko girdėti, kad jūs, nebijantis nieko kritikuoti, paprieštarautume prezidentei.

(Pauzė) Man rodos, kad jūs čia labiau išdėstėte vaizdelį negu tikrą padėtį. Toks vaizdelis apie „JAV interesus“ yra intensyviai kuriamas. Ir neva D. Grybauskaitė prieš JAV, prieš demokratijos plėtrą.

Kas jį kuria?

Aš tiksliai dar nežinau. Manau, kad D. Grybauskaitės oponentai. Žinau, kad pirmiausia yra nepatenkintųjų dėl jos vidaus politikos. Matyt, tam tikros grupės pasijuto nuskriaustos arba pastumtos į šalį. Tų grupių draugai per laikraščius, stebiu, bando suvesti su ja savo sąskaitas. Taigi, toks užsienio politikos vaizdelis kai kuriuose laikraščiuose yra kuriamas, ir jūs jį paimate kaip faktą. Man atrodo, šis požiūris yra neteisingas.

Bet pats prezidentas Valdas Adamkus neseniai pasakė vienai televizijai, kad jam „nesuprantamas toks Lietuvos užsienio politikos posūkis.“ O prezidentė netrukus po to kitam televizijos kanalui pareiškė, kad „Lietuva dažnai buvo JAV geopolitinių interesų buvusioje Sovietų Sąjungoje įkaite.“ Ar jūs ir tai vadinate vaizdeliu?

V. Landsbergis: Jei mano laikas žemėje dar nesibaigia, darbo turiu užtektinai
© A.Didžgalvio nuotr.

Jeigu V. Adamkus tikrai taip pasakė, jis tik konstatuoja tai, ką nuolat akcentuoja, pavyzdžiui, „Lietuvos Rytas“, kuris niekada nebuvo V. Adamkaus draugas. Man atrodo keistas sutapimas, kad kai kurie laikraščiai tarsi užsakyti kalba tą patį: „Įvyko didelis užsienio politikos pasikeitimas.“ Aš nematau tokio didelio pasikeitimo. Taip, reikia pripažinti, kad yra kai kurių niuansų, kai kurių taktikos skirtumų. Iki begalybės buvo išpūsta problema, kodėl į Lietuvos Nepriklausomybės šventimo jubiliejų nebuvo pakviestas Gruzijos prezidentas. Bet niekas nepagalvojo, kaip renginys būtų atrodęs, jeigu būtų į minėjimą iš Kaukazo pakviestas tiktai Gruzijos prezidentas. Gal reikėjo tuomet pakviesti visus Pietų Kaukazo valstybių prezidentus, nors jų šalys nėra Lietuvos kaimynystės šalys? Šiaip jau pritarčiau. Kad nebuvo pakviestas vienas Gruzijos prezidentas, tikra nėra ta priežastis, dėl kurios vertėtų pulti mūsų prezidentę ir jos komandą. Neseniai, per Jungtinių Tautų sesiją Niujorke, ji buvo susitikusi su Gruzijos prezidentu M. Sakašvili, bet ar kas nors Lietuvoje tai labai pastebėjo? Ne. O ji ten pasakė svarbius dalykus: kad palaiko Gruzijos siekius stoti į NATO ir ES. Vadinasi, Lietuvos užsienio politika nesikeičia.

Jeigu kada nors pajausite, kad reikia pakritikuoti prezidentę, jūs tai padarysite, ar išmintingai nutylėsite?

Galima būtų prezidentę kritikuoti paėmus atskirus spontaniškus pasakymus. Kaip taisyklė, žurnalistai, o ypač nelabai jai palankūs, tai mielai daro. Kritikuoti atskirų posakių aš nesiimu ir neketinu to daryti. Kodėl turėčiau iš užu tvoros į ją laidyti graužtukus? Aš noriu vertinti politikų, taip pat ir prezidentės veiksmus, pagal bendrą politinę liniją, o ne pagal atskirus pasakymus.

Jūs esate Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas, vienas jos kūrėjų. Jūsų partija vienija, kaip žiniasklaida pravardžiuoja, „talibanišką“ partijos sparną, kitaip tariant, ultrakonservatorius, tokius kaip K. Uoka, kuris buvo baustas administracine tvarka dėl viešos tvarkos pažeidimų per seksualinių mažumų eitynes praėjusį gegužį, ir liberalius konservatorius, pavyzdžiui, K. Masiulį, kuris balsavo prieš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymą. Ar kraštutinių požiūrių partijos nariai nekelia pavojaus, kad partija gali suskilti?

Jūs įdomiai formuluojate klausimą. Tokius požiūrius aš pirmiausia vadinu nuomonių įvairove partijos viduje. Jūs vartojate tokius žodžius, kurių aš, apibūdindamas nuomonių įvairovę partijos viduje, nevartočiau. Nenoriu nieko vadinti nei beretėmis, vanagais ar talibais (juokiasi).

Bet jūs taip pat žinomas dėl labai vaizdingų, skrajojančių posakių...

Nežinau, ar dėl jų esu žinomas. Jei man kada nors išsprūdo koks nors įdomesnis žodis, aš po to daug metų gailėjausi (juokiasi). Dažniausiai mano pasakymai likdavo iškreipti, paimti iš konteksto.

Liko mažiau nei pusė metų iki rinkimų į savivaldybes. Ar Tėvynės Sąjungai- Lietuvos Krikščionių demokratų partijai, siekiančiai juose kuo geresnių rezultatų, nereikėtų visuomenėje nepopuliaraus Vyriausybės vadovo ir partijos pirmininko A. Kubiliaus pakeisti aukštus reitingus turinčia Seimo pirmininke Irena Degutiene?

Savo klausimu jūs mane statote į keistą padėtį. Tai būtų labai esminis klausimas, jeigu jį svarstytų visa partijos vadovybė. Aš nesvarstau, ar partijai būtų teisinga dabar A. Kubilių keisti I. Degutiene. Ko gera, tikrai būtų neteisinga jį pakeisti K. Uoka. Bet sutinku, kad kartais prasminga partijai padaryti kokią nors rokiruotę, kaip tai daro senos demokratijos šalys. Kaip, pavyzdžiui, padarė britai –pakeitė Tonį Blairą Gordonu Brownu. Galbūt didelio efekto iš to britai darbiečiai neturėjo, bet noriu pasakyti kitką. Leiboristų partija dėl to nesuskilo - nebuvo partijos viduje karo, spardymosi ar muštynių. Taigi, kai partija pralaimi rinkimus ir, norėdama atsigauti, keičia lyderį, čia yra suprantamas ir, ko gera, skatintinas dalykas. Vieną kartą, kai aš buvau ir partijos pirmininkas, ir Seimo pirmininkas, buvau įsiūlytas į prezidento rinkimus. Manęs tuomet žurnalistai klausinėjo, ar aš atsistatydinsiu, jeigu rinkimus pralaimėsiu. Aš atsakydavau: „Kodėl turėčiau atsistatydinti – juk esu Seimo pirmininkas, dirbsiu toliau.“ Bet kai tas pats žmogus yra ir partijos, ir Vyriausybės galva, gali būti kitaip. Partijos vadovų pasikeitimas, pralaimėjus rinkimus, būna ne tik partijos, bet ir demokratijos brandos požymis. Tėvynės Sąjungoje taip yra įvykę.

Esate žinomas dėl savo neretai teisingų įžvalgų. Kaip jums atrodo, kas bus būdinga ateinantiems savivaldybių rinkimams?

Kažin ar išvengsime su populistiniais šūkiais besibraunančių partijų, partijėlių. Galbūt jų labiausia užderėjo per praėjusius Seimo rinkimus, bet populizmo bus ir per savivaldos rinkimus. Lietuvoje, deja, labai populiaru pasiskelbti: „Aš esu naujas. Aš dar nebuvau valdžioje. Visi viską iki manęs blogai darė, o aš padarysiu gerai.“ Kaip matome, toks protesto balsavimas Lietuvoje suveikia, nors dažniausia tie „naujieji“ yra seni nomenklatūrininkai.

Ar ne itin populiariai šiuo metu Tėvynės Sąjungos- Lietuvos Krikščionių demokratų partijai pralaimėjus savivaldos rinkimus ir į valdžią savivaldose atėjus kitoms politinėms jėgoms, nėra pavojaus, kad Vyriausybė rajonuose negalės funkcionuoti, neturės valdžios įrankių įgyvendinti savo politikai? Ką Tėvynės Sąjunga per ateinančius mėnesius turėtų padaryti, kad padidintų savo galimybes rinkimuose?

Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis
© A.Didžgalvio nuotr.

Jeigu atsitiks taip, kad savivaldose po rinkimų daugiau įtakos turės dabartinės opozicinės partijos, jos, ko gero, panorės, kad Vyriausybė kuo greičiau būtų nuversta – neišbūtų visos kadencijos. Jeigu veiks taip, bus sunku. Bet dar anksti kalbėti, ar opozicinės partijos tiek daug laimės, kad jos galėtų per savivaldą paralyžuoti Vyriausybės darbą. Ar jos, opozicinės partijos, bus vieningos savivaldose? Kaip matome, jos nelabai vieningos Seime. Aš tikiuosi, kad ir tarp laimėjusių opozicinių partijų bus nesusipykusių su sveiku protu ir nenorinčių, kad valstybei būtų blogai. Be to, ši Vyriausybė nėra tokia, kuri savo oponentus laikytų už borto arba daužytų per galvas. Pavyzdžiui, kažkada mūsų partija laimėjo rinkimus, o A. Brazauskas buvo prezidentas. Prieš mirtį jis skundėsi, kaip jam tada buvo blogai, kaip mes, konservatoriai, jį tada skriaudėme. Aš neatsimenu, kad mes jį būtume skriaudę – tik jo žodis nebuvo galutinė valia. Matyt, neįprasta.

Kadangi interviu su jumis pasieks ir Latvijos bei Estijos skaitytojus, noriu paklausti, koks kokybinis skirtumas skiria Lietuvą nuo Latvijos ir Estijos? Kodėl Estija laikoma Skype ir aukštųjų technologijų lydere, o Lietuva iki šiol kuria savo įvaizdžio programas?

Lietuva prarado daug laiko. Ypač po itin daug žadančio starto devyniasdešimtųjų pradžioje. Lietuva tada pasaulyje atrodė labai gražiai, ir turėjo labai daug įdomių pasiūlymų iš užsienio – daryti naujoviškus technologinius ir valdymo eksperimentus Lietuvoje. Deja, visi projektai tuomet sužlugo, nes pasikeitusiai valdžiai (1992-ais metais Seimo rinkimus didele persvara laimėjo buvę komunistai, tuomet vadinęsi Lietuvos Demokratine Darbo partija-aut.) jie nebuvo įdomūs. Jų idealas buvo senoji tvarka, šiek tiek pritaikyta nepriklausomai valstybei. Jie rašė žodį „reforma“ kabutėse. Tai tęsėsi iki nesenų laikų – senos galvosenos vadovai pasirinkdavo panašios galvosenos aplinką. Deja, taip buvo. Todėl neverta stebėtis, kad reformomis kiti mus pralenkė. Lietuvos raidai senoji nomenklatūra buvo labai nelaiminga aplinkybė. Bet, būkime teisingi, nulėmė ir kita aplinkybė – Lietuvos rinkėjai kažkodėl pasitikėjo senąja nomenklatūra. To pasitikėjimo daug iki šiol.

Koks jūsų didžiausias nusivylimas per devyniolika Nepriklausomybės metų?

(Pauzė) Turėčiau raustis po atmintį. Koks nusivylimas (juokiasi)? Galbūt nebuvo vieno didžiausio nusivylimo, bet būta mažų nusivylimų, ypač asmenimis. Aš jais pasitikėjau, o jie anksčiau ar vėliau pasirodė esą kitokie. Bet aš visada norėjau tikėti žmonėmis. Man labai yra įstrigę amžiną atilsį Stasio Lozoraičio skaudūs žodžiai po prezidento rinkiminės kampanijos: „Lietuvos kraujas užnuodytas.“ Jie man turi labai didelę prasmę. Kiek jam teko iškentėti didelių, organizuotų šmeižto kampanijų!.. Ir jos veikia. Atsimenu, 1996 m. Seimo rinkimuose žmonės apygardoje didele persvara už mane balsavo, išrinko jau pirmame rate, o vos po metų, prezidento rinkimuose, ten pat balsavo už visai kitą žmogų (A. Paulauską - aut.). Mat kaip greitai keičiasi Lietuvoje žmonių nuomonės – nelyginant mergelių širdys G. Verdi operoje „Rigoletas“. Apie tai irgi galiu kalbėti kaip apie tam tikrus nusivylimus.

Jūs - jau garbaus amžiaus. Be jokių abejonių, jūs pakliuvote į Lietuvos istoriją. Tai - labai daug.

Mane tai mažai jaudina.

Apie ką, artėdamas prie aštuoniasdešimtojo jubiliejaus (kitą savaitę, spalio 17 –ąją dieną profesoriui sukaks 78 metai-aut.), dažniausiai susimąstote: apie metafizinius dalykus, gyvenimo prasmę, mirtį, darbą ar šeimą? Ką dar norite spėti nuveikti gyvenime?

Mąstau apie įvairius dalykus. Pirmiausia, ką dar turėčiau nuveikti. Tiksliau: ką galėčiau nuveikti? Daugelį prieš keletą metų suplanuotų darbų jau spėjau padaryti. Tai nereiškia, kad jau visai pasiruošiau eiti į kitą pasaulį (šypsosi). Manau, kad dar esu reikalingas, galiu šį bei tą nuveikti kaip Europos Parlamento narys. Dar norėčiau išleisti esė rinkinių. Nežinau, ar jie kam nors bus įdomūs, kai nebus manęs, bet jaučiu, kad turiu ką pasakyti. Noriu pasidalinti pasaulėžiūra ir mintimis. Visą gyvenimą tyrinėjau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio veiklą, turiu nepublikuotos archyvinės medžiagos ir apie Nepriklausomybės atkūrimą, tad jei mano laikas žemėje dar nesibaigia, darbo turiu užtektinai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA