Prieš kelerius metus savo gimtojoje šalyje buvote apkaltinta „turkiškų tradicijų įžeidimu“, tačiau, kaip tuomet teigėte, tai nesutrukdė Jums tapti perkamiausių knygų autore, sulaukiančia daug teigiamų skaitytojų atsiliepimų. Ar įstatymas, pagal kurį buvote apkaltinta, vis dar galioja?

Taip, tačiau jis nėra taikomas taip, kaip anksčiau. Turkijos meno ir literatūros pasaulyje yra daug moterų. Dauguma grožinės literatūros skaitytojų taip pat yra moterys. Jos ir sukuria dinamišką atmosferą. Vakaruose apie tai labai mažai žinoma. Dažniausiai jūs apsiribojate apie vienu ar keliais dalykais

Šiuo metu Turkijoje galvos apdangalus dėvi daugiau moterų nei prieš 20 metų. Ar tai normalu?

Ne visai, nes vis daugiau moterų su galvos apdangalais pasirodo viešumoje. Moterys galvos apdangalus dėvėjo visada, tačiau dažniausiai tik savo namuose. Tai yra normalu. Ironiška, bet dabar kai kurios moterys apdangalą užsiriša tik eidamos į viešumą. Ne kiekviena jį dėvinti moteris yra fundamentalistė ar engiama. Norint suprasti bendrą vaizdą, svarbu atsižvelgti į daugelį niuansų ir skirtumų.

Turkija turi keletą „veidų“: vienas jų yra labai europietiškas, kitas ne toks europietiškas. Ar nemanote, kad tai yra tam tikra problema?

Mano manymu, Turkija tampa vis labiau vakarietiška šalimi, todėl aš remiu jos siekį tapti Europos Sąjungos (ES) nare. Ne tik mums reikia Europos, bet ir Europai ilgainiui prireiks mūsų. Jei mes parodytume pasauliui, kad Islamas ir Vakarų demokratija gali sutarti, tai būtų geroji žinia žmonijai.
Pasiekti Islamo ir Vakarų demokratijos sintezės nėra lengva. Bet tik teigiamas požiūris gali suteikti papildomos energijos. Juk Europoje gyvena labai daug musulmonų – svarbu parodyti, kad rytietiški papročiai ir Vakarų demokratija gali harmoningai sugyventi.

Mano manymu, Turkija yra vakarietiška valstybė, bet ne tokia kaip Norvegija ar Danija. Turkija islamo pasaulyje yra ant pačios ribos.

Mes turime savęs paklausti, kaip mes norime gyventi? Ar mes tenorime būti apsupti žmonių, kurie rengiasi panašiai ir turi panašias pavardes? O gal vertėtų siekti, kad skirtingi žmonės tobulintų demokratiją?

Mano galva, antrasis kelias yra geresnis, nes pirmasis veda prie kultūrinio geto. Ar to siekia Europa? Manyčiau, kad reikia galvoti, kaip pasiekti kultūrinių skirtumų harmonijos.

Esu tikras, kad tai įmanoma. Kultūrinių skirtumų yra daugelyje šalių. Kai kurios jų, tarkim, Bosnija ir Hercegovina, per keletą artimiausių metų taps ES narėmis. Tačiau Turkija yra žymiai didesnė. Didžiosioms ES šalims tai nėra priimtina. Pabandykite įsivaizduoti Prancūzijos prezidentą Nikolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, į savo tandemą priimančius Turkijos vadovą. Ar tai nėra didžiausia problema?

Taip galvoja ne visi ES lyderiai. Aš daug keliauju ir susiduriu su įvairiais požiūriais – ne visi mąsto taip, kaip N.Sarkozy.

Šiaip ar taip, meno ir literatūros kalba skiriasi nuo populistinės politikos, kuri visada siekia sukurti „kitą“. Politikui svarbus skirtumas tarp mūsų ir „kito“. Kartais tas „kitas“ yra Islamas, bet ar tai sveikas požiūris? Manau, tai yra didžiausia problema. Mes norime gyventi tokiame pasaulyje ar bandome tobulinti žmogiškumą ir demokratiją? Šiuo metu siekiama sukurti „kitą“.

Pokalbio metu jūs kelis kartus paminėjote Prancūzijos prezidento pavardę. Jei šiais metais sutiktumėte N.Sarcozy, tarkim, per jo vizitą Turkijoje, ką jam pasakytumėte?

Aš niekam nieko nenoriu įrodinėti. Esu žmogus, kuris tiki, kad mes visi privalome labiau stengtis kovoti su minėtu „mes ir kiti“ dvilypumu. Niekam nenaudingas įtampos kūrimas. Norėčiau, kad mes į tai atkreiptume dėmesį. Pasaulyje ir taip per daug įtampos. Mums reikia galvoti, kaip užmegzti konstruktyvesnį dialogą tarp skirtingų kultūrų.

Priešistorė
2005-aisiais prasidėjusiose Turkijos stojimo derybose kol kas atidaryti tik 12 iš 35 derybinių skyrių. Turkija siekia visateisės narystės ES, tačiau dar neišspręsti kurdų tautinės mažumos, Kipro padalinimo klausimai, žmogaus teisių ir kt. klausimai. Narystei priešinasi ir Vokietija bei Prancūzija. Politologai vertina, kad priėmus Turkiją ši taptų viena didžiausių, o tuo pačiu ir įtakingiausių šalių visoje Bendrijoje. Tačiau už Turkijos narystę pasisako D. Britanija ir JAV prezidentas B. Obama.