„Turime baigti kurti bendrą ES energijos rinką", - pasakyti lengviau, nei padaryti

Šiandien Europa susiduria su vis didėjančiu energijos vartojimu ir galimu jos trūkumu. Auganti priklausomybė nuo energijos importo verčia vis intensyviau mąstyti apie galimybes padidinti produkcijos kiekį ir užtikrinti saugų bei nenutrūkstamą energijos tiekimą vartotojams, todėl nenuostabu, kad J. M. Barroso savo metinėje kalboje apie Europos Sąjungos padėtį įvardijo energetikos sritį kaip vieną svarbiausių veiklos prioritetų, o tuo tarpu bendros ES rinkos sukūrimas yra būdas šiems tikslams pasiekti.

“Su energija turime padaryti tą patį, ką padarėme su mobiliaisiais telefonais” – sakė J.M.Barroso. Klausimas tik, kokiu būdu ir kaip greitai mes sugebėsime tai padaryti.

Nėra abejonių, kad bendra ES energijos rinka leistų sumažinti kainas, užtikrinti tiekimo saugumą ir paskatintų konkurenciją. Vartotojams būtų suteikta galimybė pasirinkti energijos tiekėją ir galbūt sutaupyti. Tai taip pat padidintų investicijas į infrastruktūrą ir leistų išvengti energijos tiekimo trikdžių.

Bendros energetikos rinkos sukūrimas taip pat teigiamai atsilieptų ir aplinkosaugai, nes priverstų kompanijas daugiau dėmesio sutelkti į našumą ir kokybę. Vis dėlto, skambūs žodžiai apie bendros integruotos rinkos teikiamą naudą ir toliau lieka tik žodžiais, kadangi visų užsibrėžtų tikslų – o jų labai daug – nepavyksta įgyvendinti. Tam reikalingos didelės investicijos ir vidinių rinkų įvairovė.

Visų pirma reikia mažinti valstybinių monopolinių įmonių dominavimą ir didėjančią priklausomybę nuo energijos importo, kas atrodo sunkiai įgyvendinama. Dauguma energetikos rinkų iš esmės išlieka nacionalinės, dominuojamos kelių monopolisčių, jokiais būdais nenorinčių prarasti savo galios ir svorio, jau nekalbant apie svarbiausius energijos išteklių eksportuotojus, tokius kaip „Gazprom“. Pastarasis, būdamas vienu pagrindinių gamtinių dujų tiekėjų ne tik Baltijos šalims, bet ir likusiai Europos daliai, gali daryti nemažą įtaką bendros rinkos kūrimo procesui.

Tuo tarpu norint pasiekti, kad „vamzdynai ir kabeliai per valstybių sienas driektųsi be jokių kliūčių“ būtina plėsti infrastruktūrą, nes jai esant nepakankamai, ribojama pasiūla ir energijos tiekimo sutrikimų nepavyksta išvengti. Daugelio energijos išteklių, pavyzdžiui, elektros ar gamtinių dujų, transportavimui yra būtina gerai veikianti specifinė infrastruktūra, tačiau šiuo metu dalis dujotiekių, elektros tinklų sistemos, ypač esančios Rytų ir Vidurio Europoje, yra nepakitusios nuo SSRS laikų, kas leidžia abejoti jų patikimumu.

Energetikos infrastruktūra vis dar išlieka pritaikyta nacionalinėms reikmėms, tokia, kokia ji ir buvo sukurta: pasyvi, nereaguojanti į vartotoją ir nepritaikyta decentralizuotai gamybai. Tuo tarpu norint tokią situaciją pagerinti – įdiegti naują įrangą, tiesti vamzdynus ar atnaujinti esamus transportavimo kelius – būtini dideli finansiniai ištekliai.

Be didelių investicijų į infrastruktūros plėtrą yra taip pat būtina suderinti dvidešimt septynių valstybių teisės aktus, reglamentuojančius energijos išteklių gamybą, transportavimą ir apmokestinimą, sukurti bendrus standartus ir taisykles, leisiančias bendrai ES energetikos rinkai sklandžiai funkcionuoti. Šio tikslo įgyvendinimą apsunkina ne tik teisės aktų gausybė ir skirtumai tarp jų, bet ir atskirų šalių nacionaliniai interesai bei nesutampančios aukščiausių vadovų nuomonės energetikos klausimais.

Taigi ES tarsi patenka į užburtą ratą: nėra sutarimo ir pakankamos infrastruktūros, todėl vis dar išlieka sena sistema, o jeigu išlieka sena sistema, vadinasi, dominuoja energijos gamybos ir tiekimo monopolistai, todėl padidėjusių pasirinkimo galimybių vartotojams ir sumažėjusių kainų bent jau kol kas neturėtume tikėtis. Taip pat galbūt būtų naivu tikėti, kad, esant tiek neišspręstų problemų ir klausimų, ES pavyktų greitai sukurti efektyvią alternatyvios energijos – saulės ir vėjo – infrastruktūrą.
Tačiau, kaip teigė Europos Komisijos pirmininkas, mums „reikia“ tai padaryti, todėl belieka tikėtis, kad visi J. M. Barroso ištarti „reikia“ ir „turime padaryti“, vis dėlto anksčiau ar vėliau taps „padarėme“ ir pažadėtas Energetikos veiksmų planas neliks viso labo tik dar vienais gražiais žodžiais apie energijos rinkų integracijos Europos Sąjungoje būtinybę.