Akivaizdu, jog Graikijos finansų problemos jau senokai nėra vien pačios Graikijos mokesčių mokėtojų bėdos, kai šalis yra susieta ne tik prekybos ryšiais, bet ir bendra valiuta ir bendra pinigų politika su kitomis euro zonos valstybėmis. Ne vienerius metus po Graikijos priėmimo į euro zoną ši šalis galėjo naudotis kitų euro zonos šalių, pirmiausia Vokietijos, politikos patikimumo ir struktūrinių reformų privalumais, kurie aiškiausiai pasireiškė mažesnėmis palūkanų normomis ir galimybėmis pigiomis skolomis finansuoti dosnias išmokas valstybės tarnautojams ir kitokiam išlaidavimui. Tačiau anksčiau ar vėliau tokiam išlaidavimui, nedidinant produktyvumo ir konkurencingumo, turėjo ateiti galas.
Kalta biudžeto politika
Nors dėl Graikijos problemų ir sunkumų jas sprendžiant neretai kaltinamos tarptautinės finansų rinkos, investuotojai ir reitingų agentūros, tačiau problemų ištakos visgi slypi šalies biudžeto politikoje, kai išleidžiama daugiau nei surenkama įplaukų į biudžetą net ir ekonomikos augimo laikmečiu, ypač artėjant rinkimams, o diegti priemones, nuo kurių priklauso ilgalaikis šalies gerovės augimas, t.y. sąlygų konkurencijai ir produktyvumai augti apskritai vengiama, nes tai gali pakenkti rinkoje įsitvirtinusioms įmonėms ir interesų grupėms. Nors galima daug diskutuoti dėl vadinamų Mastrichto kriterijų (ypač biudžeto deficito ir skolos dydžių) pagrįstumo, tačiau tai, jog Graikija (kaip ir kai kurios kitos euro zonos šalys) sugebėjo nebaudžiamos jų nesilaikyti, rodo gairių euro zonos šalių protingai biudžeto politikai ir sankcijų už jos nesilaikymą taisyklių silpnumą. Bent taip esamą situaciją interpretuoja Europos Komisija, daugelis ekspertų ir kai kurių euro zonos šalių vadovų.
Pasiūlė derinti biudžetus ES lygiu
Taigi, ką pasiūlė Europos Komisija, reaguodama į gausius raginimus sustiprinti euro zonos šalių ekonominės politikos, pirmiausia, biudžeto politikos, koordinavimą ir priežiūrą? Reikia pripažinti, jog pateikti siūlymai yra gana radikalūs ir dėl to jau spėjo susilaukti kai kurių ES valstybių vadovų kritikos. Komisija pasiūlė stipresnį ir ankstyvesnį politikos koordinavimą, papildomas Stabilumo ir augimo pakto kriterijų nesilaikymo prevencijos ir atsiradusių nukrypimų nuo jų korekcijų mechanizmus, o taip pat galimų naujų krizių sprendimo instrumentus.
Kalbant paprastesne kalba, pirmiausia siūloma derinti kasmetinius euro zonos šalių (iš dalies, atrodo, ir visų ES narių) biudžetus, o tai reiškia, jog dar prieš teikiant kitų metų biudžeto projektą šalies parlamentui, jis būtų derinamas ES institucijose. Atrodo, jog tik gavus ES pritarimą nacionaliniam biudžetui, o tiksliau, tokiems jo rodikliams kaip valstybės skola ir galbūt planuojamas deficitas, jis būtų teikiamas nacionaliniam parlamentui. Valstybės narės raginamos integruoti protingos biudžeto politikos kriterijus į nacionalinę teisę, kad jie įgautų dar labiau įpareigojantį pobūdį. Beje, pastaruoju metu apie tai prabilo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Taip pat atrodo, jog valstybės narės turėtų teikti struktūrinių reformų programas ES institucijoms ir pagal gautas rekomendacijas jas įgyvendinti, o šalys būtų vertinamos pagal įvairių konkurencingumo rodiklių vykdymo pažangą. Taigi, tai kas iki šiol buvo laikoma tik rekomendacinėmis priemonėmis, pavirstų ES teise, kurios nesilaikymas būtų baudžiamas finansinėmis sankcijomis.
Grėsmė – ES paramos praradimas
Sankcijoms už sustiprintų protingos biudžeto politikos kriterijų nesilaikymą ir struktūrinių reformų nevykdymo Komisija taip pat skiria svarbų vaidmenį. Kalbama apie ankstyvą struktūrinių ES išmokų nutraukimą nustatytų kriterijų nesilaikančioms šalims, t.y. skolos ir deficito kriterijus (atitinkamai 60 proc. ir 3 proc. nuo šalies BVP) viršijančioms ir jų per nustatytą laiką nesumažinusioms šalims būtų nutraukta ES finansinė parama. Be to užsimenama apie papildomas priemones – privalomus depozitus, kuriuose būtų kaupiamos lėšos „sunkiems laikams“ taikymą, kurių veikimo mechanizmas kol kas gana miglotas.
Tokie siūlymai kelia nemažai klausimų. Ne tik dėl to, jog gali smarkiai apriboti euro zonos (ir ES) valstybių narių suverenias galias biudžeto politikos srityje. Nors Europos Komisija teigia, kad šie siūlymai gali būti taikomi remiantis galiojančia ES sutartimi (Lisabonos sutartimi) ir jų įvedimui nebūtinos sutarties pataisos, jų atitikmuo turbūt bus aiškus tik tada, kai Europos Komisija pateiks detalius teisės aktų projektus, numatančius konkrečias šių siūlymų procedūras ir taikymo mechanizmus. Labai rimtų moralinių ir efektyvumo klausimų kelia ir ES paramos fondas sunkumus patiriančioms šalims, o lėšų skyrimo (skolinimo) sąlygos taip pat vis dar lieka neaiškios. Galiausiai, nėra aišku, kiek šie siūlymai bus taikomi ne euro zonos šalims, koks bus jų ryšys su Strategija EU2020 ir nacionalinėmis reformų programomis bei ES finansų perspektyva.
Nauda Lietuvai
Žiūrint iš Lietuvos pozicijų, Europos Komisijos siūlymai taip pat vertintini nevienareikšmiškai. Viena vertus, stipresnė biudžeto rengimo ir įgyvendinimo priežiūra galėtų susilpninti politinių ciklų ir priešrinkiminių pagundų Lietuvos politikams pernelyg išlaidauti įtaką šalies finansams. Būtent dėl to Lietuvai teko pastaruoju metu smarkiai apkarpyti biudžeto išlaidas ir dar ne vienerius metus teks riboti išlaidas ir/arba didinti mokesčius už dabar pasiskolinamus milijardus. Įvertinant ne tik pastarųjų metų patirtį, bet ir tai, jog per du dešimtmečius Lietuvai net ir spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu nepavyko turėti subalansuoto, o tuo labiau perteklinio, biudžeto, yra tvirto pagrindo teigti, jog išorinė priežiūra šioje srityje galėtų sušvelninti priešrinkiminių išlaidavimų įtaką ir būtų naudinga Lietuvos mokesčių mokėtojams. Tai, beje, aktualu ne tik Lietuvai – daugelio šalių politikai be išorinių „prievaizdų“ ir „atpirkimo ožių“ negali susilaikyti nuo populistinių sprendimų, kurie naudingi tik trumpam, tik siaurai žmonių grupei ar apskritai tik sukuria naudos regimybę, tačiau daug kainuoja šalies mokesčių mokėtojams ir vartotojams ilgalaikiu laikotarpiu.
Kita vertus, tai reiškia nesugebėjimo vykdyti protingą savarankišką biudžeto politiką pripažinimą. Tai nebūtų naujiena, be to sričių, kuriose sprendimus priima nebe Lietuva, o ES jau ir taip yra ne viena. Tačiau nematant konkrečių biudžeto koordinavimo procedūrų sunku įvertinti, ar koordinavimas apsiribotų tik skolos ir biudžeto deficito rodiklių bei jų tendencijų vertinimais. Net jei dabartiniai siūlymai siejami tik su šių rodiklių laikymosi priežiūra, ar žingsnis link privalomo nacionalinių biudžetų derinimo procedūrų ilgainiui netaptų keliu link privalomo mokesčių derinimo ar biudžeto išlaidų struktūros nustatymo?
Toks scenarijus Lietuvai turėtų būti nepriimtinas, nes reikšmingai apribotų galimybes vykdyti savarankišką politiką, net jei ji būtų pagrįsta, tačiau dėl mažesnių mokesčių įtakos investicijų pritraukimui nepatiktų kai kurioms ES valstybėms. Net jei atsisakymas derinti tiesioginius mokesčius būtų baudžiamas ES išmokų nutraukimu, Lietuvai turbūt būtų naudingiau atsisakyti ES lėšų. Kompromisas šiuo atžvilgiu galėtų būti susilaikymas nuo dalyvavimo tokiame integracijos projekte, net jei jį įgyvendintų nemaža dalis ES šalių. Svarbu, kad ta grupė nebūtų sutapatinta su euro zona. Kitaip sakant, vieningos valiutos erdvė pagrįstai gali būti siejama ir su intensyvesniu nacionalinių biudžetų rodiklių derinimu, tačiau neturėtų tapti pagrindu tiesioginių mokesčių harmonizavimui.