Nors pasakiau gal ir poetiškai, galvoje turėjau tik tai, kad azijietiškos ar afrikietiškos išvaizdos žmonės kalba su idealiu britišku akcentu. Regioniniu, škotišku ar londonietišku. Man, kaip ir daugeliui rytų europiečių, tai labai neįprasta.
Bandžiau skubiai kolegoms papasakoti, kad man išvažiuojant iš Lietuvos, prieš septynerius metus, Lietuvoje gyveno gal 30 juodaodžių, pusė jų buvo lietuvių kilmės. Ir niekas iš jų nekalbėjo lietuviškai taip gerai, kad būtų galima sumaišyti su lietuviais. „30 proc.? “, - tikslinosi kolegos. „Ne, 30 žmonių, individų“, – užtikrinau aš. Tyla kiek išsisklaidė, įtampa atslūgo, o alų vėl pradėta gerti.
Tiesa ta, kad britai jau seniai ne tik baltaodžiai: kelios emigrantų kartos iš viso pasaulio užaugo Britanijoje, mokėsi britiškose mokyklose, ir gal net nėra aplankę savo senelių gimtinės. Todėl jie save vadina kurios nors kilmės britais. Todėl jų ir kalba tokia sklandi. O brito sąvoka – gana plati ir pozityvi. Pavyzdžiai, britu spauda vadina ir škotą, gerą teniso žaidėją Andrew Murray. Bet tik tada, kai jis laimi.
Nesutiko su mano „tautybės pagal kraują“ nuostata ir mano olandė draugė. Ji jaučiasi olande. Nors gimė Pietų Korėjoje pietų korėjiečiams tėvams, o trejų mėnesių buvo įvaikinta olandų poros. Tada, daugiau nei prieš trisdešimt metų, jos įtėviai sulaukė keistų klausimų. Pvz., o kaip su tais pietų korėjiečiais vaikais susikalbėsit? – klausė kūdikį apžiūrinėjančios susirūpinusios močiutės.
Ji ir dabar maloniai šypsosi giriantiems jos olandų kalbą. Ji padėkoja ir priduria, kad kalba šia kalba visą gyvenimą. Aš bandžiau jai pasakyti, kad kraujas jos ne olandiškas, ir kad nieko čia baisaus, kad ne tik ji – ne olandė ir tiek. Ji atsakė, kad jaučiasi olande. Jos pirmoji kalba, mama, aplinka buvo tik olandiška. Ji lankėsi Pietų Korėjoje sulaukusi aštuoniolikos ir... nieko nepajuto. Tik sumaištį (visi su ja kalbėjo korėjietiškai ir pyko, kai ji neatsakydavo) ir šleikštulį (apsinuodijo korėjietišku maistu). Taip aš pirmąkart rimtai susimąsčiau apie tautybės pagal jausmą galimybę.
O juk iš tiesų čia nieko naujo. Gi ir Vincas Kudirka pradžioje jautėsi lenku, paskui pasiskaitė lietuviškų knygų, pasiklausė gerų draugų, apsigalvojo ir atsižadėjo savo ankstesnių jausmų.
Gal ir tie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajorai, kurie sakėsi esantys „kilme – lietuviai, tautybe – lenkai“ taip kalbėjo ne dėl lietuviškų žemių teikiamų išimtinių privilegijų, o iš lietuviškumo jausmo. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, jau keleri metai apie 15 proc. Lietuvoje užregistruojamų santuokų Lietuvoje yra mišrios. Daug lietuvių gyvena „mišrioje“ aplinkoje užsienyje. Tad ir lietuvių „pagal jausmą“ tik daugės.