Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Kazachstano prezidentas Narsultanas Nazarbajevas ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka gegužės 29 d. Kazachstano sostinėje Astanoje pasirašė Eurazijos ekonominės sąjungos sutartį. Daugeliui šie įvykiai kelia prisiminimus apie beveik prieš 25 metus sugriuvusią Sovietų Sąjungą.
Kremliui tokia paralelė naudinga: rusai turėtų vertinti tokią sutartį kaip dar vieną Rusijos galybės susigrąžinimo įrodymą – rusai šią strategiją vertina teigiamai. Tuo tarpu Vakaruose baiminamasi naujos Sovietų Sąjungos susikūrimo, tačiau vertinti Eurazijos ekonominę sąjungą kaip naują TSRS būtų klaidinga.
Eurazijos ekonominė sąjunga netaps Sovietų Sąjungos kopija
Rusijos inicijuotas Eurazijos integracijos projektas negali būti lyginamas su Sovietų Sąjunga – tai tolesnis Rusijos mėginimų išlaikyti postsovietines valstybes bendroje ekonominėje erdvėje etapas. Nuo 2015 m. sausio 1 d. Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas ketina vystyti laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą.
Tačiau jau egzistuojančios Muitų sąjungos patirtis rodo, kad kasdienis bendradarbiavimas dėl ekonominių ir politinių nesutarimų, korupcijos ir informacijos trūkumo vyksta nepaprastai lėtai. Kol kas prie Rusijos prisijungė tik Baltarusija ir Kazachstanas, tačiau gali būti, kad artimiausiu metu prisijungs Armėnija ir Kirgizija. Tačiau kyla abejonių, ar Rusijos piliečiai sutiks su laisvu šių skurdžių Centrinės Azijos valstybių gyventojų judėjimu.
Be Ukrainos Eurazijos ekonominė sąjunga pasmerkta žlugti
Be Ukrainos Eurazijos ekonominė sąjunga postsovietinėje erdvėje – ekonominė idėja, kuri pasmerkta žlugimui. Tai viena iš Maskvos vykdomos agresyvios politikos Ukrainos atžvilgiu priežasčių. Negalima pamiršti, jog Baltarusijos ir Kazachstano lojalumas dėl Eurazijos integracijos nebegalinis. Pagrindinis Kazachstano prisijungimo prie Eurazijos sąjungos motyvas – tai ne noras paklusti Maskvai, o bandymas rasti atsvarą augančiai Kinijos galybei. Panašius motyvus turi ir Baltarusija, kuri mėgina balansuoti tarp Rusijos ir Europos Sąjungos (ES).
Be jokios abejonės, Eurazijos sąjungos negalima pavadinti Sovietų Sąjungos atgimimu. Be to, ji neturėtų būti vertinama kaip grėsmė „senajai“ ES. Būtų teisingiau teigti, kad suplanuota vidaus rinka suteikia naujų šansų Europos įmonėms. Jei pavyks pasiekti realių ekonominių laimėjimų, tai padės pagerinti socialinę ir finansinę regiono gyventojų situaciją. Taigi europiečiams nėra priežasčių baimintis dėl vieningos Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano rinkos.
Euraziškumas – naujas totalitarinis iššūkis Europai
Tačiau visai kas kita – Eurazijos ideologija, kurios politinė įtaka V. Putinui grįžus į Rusijos prezidento postą nenumaldomai auga. Ši ideologija – tai Eurazijos ekonominės sąjungos esmė. Euraziškumo terminas, o ypač atskiros šio terimo sudedamosios dalys, nepriklausomai nuo to, norime mes ar ne, formuos politinę diskusiją Europoje artimiausius dešimtmečius, tai pastebima jau ir dabar.
Europoje stiprėjančios populistinės partijos pasitelkusios antiliberalius, ksenofobiškus, homofobiškus ir antiamerikietiškus šūkius puikiai atitinka Eurazijos ideologiją, kurią propaguoja Rusija. Euraziškumas susiformavo XX a. trečiajame dešimtmetyje tarp emigracijoje gyvenančių rusų iš antiliberalių, nacionalistinių ir antisemitiškų elementų.
Po Sovietų Sąjungos griūties Rusijoje buvo prisiminta apie euraziškumą, tačiau dar visai neseniai ši sąvoka domino tik keistuolius politikus bei sąmokslo teorijos šalininkus. Tačiau nuo 2011–2012 m. V. Putino pasisakymuose vis dažniau pastebimos euraziškumo ideologijos gaidelės. Ne veltui jis negaili pagyrų tokioms dešiniųjų politinių pažiūrų populistinėms partijoms kaip Marine Le Pen vadovaujamas Prancūzijos Nacionalinis frontas.
Euraziškumas dažnai vertinamas kaip Rusijos nutolimo nuo Europos ženklas, tačiau šis požiūris yra klaidingas. Euraziškumas – tai kitokios Europos, kuri yra antiliberali ir antiamerikietiška, bruožas. Būtent čia, o ne Eurazijos ekonominės sąjungos projekte slypi pavojus liberaliai ir demokratiškai Europai.
Dauguma Europos žemyno valstybių gyventojų kol kas dar neįvertina euraziškumo keliamo pavojaus bei gresiančių pasekmių. Europa vis dar jaučia euforiją dėl šaltojo karo pabaigos, tačiau vertėtų atsipeikėti ir pradėti ruoštis naujam totalitariniam XXI a. amžiaus iššūkiui tiek politine, tiek ir karine prasme.