Kaip keista prisiminti, kad vos prieš 25 metus Europos Sąjungą tesudarė 27 valstybės narės. Dabar, po ketvirčio amžiaus, visos Europos šalys įeina į ES sudėtį. Priešpaskutinė besipriešinanti tvirtovė buvo Baltarusija, tačiau tauta sukilo ir nuvertė brolius Lukašenkas, savo esė rašo K. A. Abrahamssonas.
Paskutinė žemyninė šalis, prisijungusi prie ES, buvo nepalaužiamoji Šveicarija, kuri laikėsi iki 2030 m., ir galiausiai buvo įtraukta į galingosios Sąjungos sudėtį. Tais pačiais metais Švedija tapo visateise NATO nare. Tarptautinis spaudos korespondentų klubas Briuselyje pažymėjo šią progą skirdamas Šveicarijai Václavo Klauso prizą, pavadintą Čekijos prezidento, pagarsėjusio plaukimu prieš srovę, garbei.
Šiais mūsų Viešpaties metais, 2034-aisiais, vis dar liko neišspręstas klausimas dėl Turkijos priėmimo, nors šalis jau atitinka visus formalius reikalavimus. Turkijos narystei priešinasi Vokietija, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Nors Turkija glaudžiai bendradarbiauja su ES ir gauna paramą iš jos struktūrinių fondų, ji vis dar nėra oficiali sąjungos narė.
„Mes galime vaišintis visais patiekalais iš Europos meniu, išskyrus šlykščius biurokratinius Briuselio kopūstus“, – taip Turkijos padėtį neseniai apibendrino šalies ministras pirmininkas.
Dėl pasaulietinės valstybės, klestinčios rinkos ekonomikos ir stiprių demokratijos principų Turkija tapo pavyzdžiu kaimyninėms musulmoniškoms regiono valstybėms.
Dar prieš 10 metų Turkija pralenkė Vokietiją gyventojų skaičiumi, ir šis demografinis faktas kartu su vis dar neišspręstu Kipro klausimu tapo pagrindiniais veiksniais, nulėmusiais išskirtinę Turkijos padėtį ES pakraštyje.
Etnocentrinės Sąjungos pabaiga
Žvilgtelėjus į galinio vaizdo veidrodėlį matyti, kad kaskart, priėmusi naujų narių, ES susiduria su vis didesniais iššūkiais. Nostalgijos aura vis dar gaubia 1995-ųjų Europos šeimos padidėjimą, kai buvo priimtos tokios turtingos, neutralios, nuosaikios šalys, kaip Suomija, Austrija ir Švedija.
2004-ųjų padidėjimas, kai buvo priimtos aštuonios buvusios komunistinės šalys ir dvi Viduržemio jūros salos, buvo sunkus ekonominis ir psichologinis išbandymas sąjungai, kuri iki to laiko buvo etnocentrinė, orientuota į Vakarų Europą. Net būdamos ES narės, buvusios Rytų Europos šalys vis dar kenčia nuo karčios komunistinio režimo ir planinės ekonomikos patirties pasekmių: jos įtariai vertina vyriausybės kišimąsi ir pernelyg didelį reguliavimą.
Būtent šios šalys kartu su Bulgarija ir Rumunija stipriausiai priešinosi ES kaip supervalstybės formavimuisi, o jų priėmimas neigiamai atsiliepė ES. Paskesnė buvusių Jugoslavijos respublikų integracija, pradedant Kroatija, kartu su Albanija atsiėjo labai brangiai ekonomine prasme, tačiau sulaukė visuomenės paramos: „atgaivinta Jugoslavija, tik didesnė, taikesnė ir labiau demokratinė“, - kaip pasakė vienas žurnalistas.
Tarptautinė diplomatija
Nepaisant visų pesimistinių prognozių, nuo to laiko buvo padaryta pastebima pažanga aplinkosaugos ir klimato srityje – nors kelyje į ją ir pasitaikė kelios nemažos kliūtys, be to, per du dešimtmečius buvo surengtos ne mažiau nei keturios Kopenhagos konferencijos. Didžiausias žingsnis į priekį buvo bendros energijos agentūros įsteigimas, tokiu būdu buvo užkirstas kelias grubiems nacionalinės energijos politikos pažeidimams.
Tad prieš 25 metus pirmą kartą buvo išrinktas ES prezidentas – dabar tai atrodo savaime suprantamas dalykas. Kita vertus, mes vis dar negalime nuspręsti, ar prezidentas (-ė) turi būti patyręs (-usi) derybininkas (-ė) ar charizmatiškas (-a) vadovas (-ė). Didžiosios Europos jėgos šališkos išsiskiriantiems, net į pompastiką linkusiems lyderiams – su sąlyga, kad jie kilę iš jų šalies.
Mažesnės valstybės, atvirkščiai, labiau palaiko derybų įgūdžių turinčius vadovaujančiuosius pareigūnus.
Per pastarąjį ketvirtį amžiaus Europos vaidmuo užsienio politikoje pastebimai išaugo. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris skundėsi, kad nežino numerio, kuriuo galima būtų susisiekti su Europa, todėl jos įtaka tokia silpna. Dabar, kai ES jau turi asmeninį numerį, ji užėmė tarptautinės diplomatijos lyderės poziciją, įrodydama savo kompetenciją kelių Rytų Azijos konfliktų išsprendimu. Tad Olofo Palme teiginys apie tai, kad Švedijos priėmimas į Europos Ekonominę Bendriją vargu ar įmanomas, nes nėra vieningos užsienio politikos, dabar skamba kaip visiška atgyvena.
Du scenarijai. Supervalstybės iškilimas ar visiškas žlugimas?
Kokia bus ES po 25 metų? 40 narių supersąjunga ar per siūles yrantis skiautinys, nudėvėtas dėl nuolatinės plėtros ir susilpnintas brolžudiškos kovos? Švedijos laikraštis „Fokus“ įsivaizduoja ES su 40 narių – ir patiriančią daug didesnį spaudimą nei dabar bei atsisakiusią vienos iš prieštaringiausiai vertinamų savo politikos krypčių – ūkių subsidijų. Vadovaujantis šiuo scenarijumi, „atkaklius Prancūzijos ūkininkus galiausiai įveiks kelios naujos ir užsispyrusios šalys narės“. ES taip pat pasieks savo tikslą ir taps pagrindine žaidėja tarptautinėje arenoje, o Europos taikdariai bus visuomet pasirengę nedelsiant vykti į karščiausius pasaulio taškus.
Tačiau „Fokus“ pateikia ir antrą scenarijų, kuriame ES problemos vis didėja, ji nebesugeba siekti tolesnės plėtros ir net neišgali tinkamai integruoti naujų narių. Centrinės ir Rytų Europos valstybės, kurias smarkiai palaužė 2008 m. ekonominė krizė, taip ir neatsigavo ir toliau tūno sąstingio ir nevilties pelkėje. Masinio nedarbo banga dar kartą nusiaubė žemyną ir įžiebė visuotinę socialinę įtampą, o į valdžią iškilo ekstremistinės partijos. Galiausiai pateikiama šios niūrios prognozės išvada: „Lisabonos sutartis neišgelbėjo Europos bei neišsprendė jos problemų, kaip daugelis tikėjosi.“