Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (1)
Svarbiausio Vilniaus viršūnių susitikimo trys galimi scenarijai

Svarbiausio Vilniaus viršūnių susitikimo trys galimi scenarijai

Šiuo metu vykstantys debatai dėl Rytų partnerystės – Europos Sąjungos (ES) politikos glaudesnių santykių su postsovietinėmis šalimis kūrimui – didžiąja dalimi sukoncentruoti į lapkričio 28 – 29 d. įvyksiantį viršūnių susitikimą Vilniuje.

Kol kas klausimai didžiąja dalimi susiję su galimais šio susitikimo rezultatais.

Ar Ukraina įvykdys sąlygas, kurias iškėlė ES tam, kad būtų pasirašytos Asociacijos bei Gilios ir visapusiškos laisvos prekybos sutartys?

Ar Armėnijai, Gruzijai ir Moldovai pavyks pasirašyti šias sutartis?

Kokią vietą Azerbaidžanas ir Baltarusija užims Rytų partnerystėje po Vilniuje įvyksiančio viršūnių susitikimo?

Rusija siūlo savąjį ambicingą projektą – Eurazijos sąjungą, kuri taptų alternatyva Rytų partnerystei.

Pastaraisiais mėnesiais Rusija darė ekonominę, diplomatinę bei karinę įtaką, mėgindama sutrukdyti Vilniaus viršūnių susitikimo rezultatams. Po prekybinio konflikto su Ukraina, vykusio šių metų vasarą, sekė dar didesni grasinimai: buvusio Rusijos ambasadoriaus Armėnijoje komentarai, kuriais armėnai buvo įspėti dėl Europos integracijos pavojų, bei nauji ginklų pardavimai Azerbaidžanui.

Tačiau Rusijos daromas spaudimas kol kas duoda tik atvirkštinių rezultatų, o viršūnių susitikimas greičiausiai taps svarbiu įvykiu.

Vilniaus viršūnių susitikimas, kaip tikimasi, taps pirmuoju rimtesniu žingsniu link didesnės diferenciacijos tarp šešių Rytų partnerystės valstybių, kaip žada eurokomisaras Stefanas Fule’as, atsakingas už ES kaimynystės politiką bei Rytų partnerystę.

Viršūnių susitikimas rengiamas tam, kad įtvirtintų augantį pasiskirstymą tarp Armėnijos, Gruzijos, Moldovos bei galimai Ukrainos vienoje pusėje, kurios formuoja Rytų partnerystės pagrindą, ir Azerbaidžano ir Baltarusijo kitoje pusėje, kurios liktų dar didesne Rytų partnerystės periferija.

Ketindama pasirašyti Asociacijos sutartis su Moldova, Gruzija ir Armėnija bei galimai Ukraina, ES, atrodo, įsitikinusi Vilniaus viršūnių susitikimo sėkmingumu.

Tačiau žvelgiant iš politinės pusės, tai pažymėtų tik naujo etapo pradžią.
Tikroji šių sutarčių nauda paaiškėtų pradėjus jas įgyvendinti, kas dėl jų visapusiškumo, kaip tikimasi, užims nemažai laiko bei kainuos daug pastangų abiejų pusių politinės valios prasme.

ES teisiniai aktai, kuriuos Armėnija, Gruzija, Moldova ir Ukraina ketina įsipareigoti vykdyti, sudaro didžiąją ES įstatyminės bazės dalį: tai ES sutartys, direktyvos, reglamentai, deklaracijos, rezoliucijos ir ES teisingumo teismo priimti sprendimai.

Faktiškai tai reiškia, kad Rytų partnerystės šalių parlamentams teks nustatyti griežtą įstatymų priėmimo tvarkaraštį.

Pilietinė visuomenė – ne tik prodemokratinės ir žmogaus teises ginančios nevyriausybinės organizacijos (NVO), bet ir profesinės organizacijos, vartotojų ir gamintojų asociacijos bei prekybinės sąjungos – atliks svarbų vaidmenį.

Europos Komisijai (EK) teks daugiau išlaidų ne tik finansine, bet ir žmogiškųjų išteklių ir tam tikrų sektorių specialistų prasme, nepaisant konkurencinių prioritetų dėl santykių tarp ES ir „strateginių partnerių“, pavyzdžiui, JAV ar Artimųjų Rytų šalių.

Trys galimi scenarijai

Minimalusis Vilniaus viršūnių susitikimo scenarijus apima laipsnišką ES reglamentų, normų ir standartų priėmimą ir įgyvendinimą Armėnijoje, Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.

Tai leistų kiekvienai valstybei partnerei su ES pagalba mėgautis dalyvavimo ES vidinėje rinkoje teikiamais privalumais, restruktūrizuotų šių šalių ekonomiką ir politinę sistemą.

Vidurinysis scenarijus – artimesnio ryšio tarp keturių Rytų partnerystės valstybių užmezgimas.

Šios valstybės pradėtų taikyti naujas taisykles ir normas ne tik dvišalių santykių su ES palaikymui, bet taip pat ir santykiams viena su kita.

Ukraina, Moldova, Gruzija bei Armėnija galėtų sudaryti Rytų Europos Laisvosios prekybos sutartį, siekiant regioninės prekybos integracijos.
Maksimalusis scenarijus – perspektyva dėl narystės ES.

Iš teisinės pusės, šiam scenarijui nėra jokių kliūčių. Tačiau politiškai jis išlieka probleminiu.

Apie 10 ES valstybių narių (įskaitant Lenkiją, Rumuniją, Baltijos valstybes bei Čekiją) yra pasiruošusios tam, tačiau mažesnė grupė didžiųjų ES valstybių narių (įskaitant Prancūziją, Ispaniją ir Portugaliją) nėra tam pasiruošusios. Kitos ES šalys gali palaikyti vieną ar kitą pusę.

ES sprendimų priėmimas reikalauja vieningo sutarimo dėl narystės perspektyvos suteikimo. Neigiamą šiuo klausimu nuomonę turinčios valstybės su laiku gali pakeisti savo nuomonę.

Nepriklausomai nuo to, kuris scenarijus taps realiu, ES lyderiai ir institucijos po Vilniaus viršūnių susitikimo turės daug darbo.

Nelabai tikėtina, kad Rusija sumažins rytinėms partnerėms daromą spaudimą. Maža to, spaudimas gali dar išaugti.

ES teks pasukti galvą, kaip konstruktyviau įtraukti Rusiją į bendrąją kaimynystę.

Taip pat reikės griežtesnės pagrindinių Rytų partnerystės valstybių kontrolės, kurios praeityje tik žodžiais palaikė ES keliamus reikalavimus, tačiau realių pokyčių buvo mažai, jei jų išvis buvo.

Tuo tarpu viso Rytų partnerystės projekto laukia miglota ateitis, jei politinis elitas Briuselyje, Varšuvoje, Kijeve, Jerevane, Tbilisyje ar Kišiniove negaus nuoširdaus palaikymo iš Rytų partnerystės valstybių gyventojų, kurie tiesiogiai pajaus pokyčius į gerąją ar į blogąją pusę.

Vis dar reikia užkariauti žmonių protus ir širdis.

ES ir Rytų partnerystės valstybių vyriausybių teigimu, Asociacijos sutarčių tekstas negali būti viešinamas tol, kol nėra pasibaigę slapti pasitarimai.
Net ir pasirašius šias sutartis, vis dar reikės paaiškinti žmonėms, kokie realūs Rytų partnerystės projekto teikiami pranašumai ir galima kaina.

Teksto autorius – Gento universiteto Politikos mokslų katedrai priklausančio Užsienio politikos padalinio ir ES studijų centro mokslininkas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA