Nuolatinių ES karinių pajėgų kūrimo idėjos populiarumas susijęs ne tik su didėjančiu ES valstybių suvokimu, kad gilesnis bendradarbiavimas padės išvengti milžiniškų ES saugumo ir gynybos politikos išteklių ir funkcijų dubliavimosi kaštų, tačiau ir su ES statuso tarptautinėje arenoje svarba.
ES senbuvės narės nuogąstauja, kad ES neturint savo saugumo ir gynybos politikos bei nuolatinių karinių pajėgų, ir toliau užsiimant tik krizių valdymo operacijomis, ilgainiui ES vaidmuo pasaulyje sumenks,o pati ES iš globalios veikėjos, taps savita „subrangove“,atliekančia kitų globalių veikėjų užsakymus.
Reikėtų pabrėžti, kad 2008-2010 m. laikotarpiu ES viduje susiklostė itin palanki politinė padėtis nuolatinių Europos karinių pajėgų sukūrimo idėjos sklaidai. Ir tam yra kelios priežastys:
Pirma, 2008 m. ES pradėtas Europos saugumo strategijos peržiūros procesas leido išplėsti dar 2003 m. Europos saugumo strategijoje įvardintų grėsmių sąvoką – ES kylančiomis grėsmėmis įvardinta prekyba masinio naikinimo ginklais, terorizmas, organizuotas nusikalstamumas,piratavimas, valstybių žlugimas, kibernetinis ir energetinis pažeidžiamumas, klimato kaitos padariniai, regioniniai konfliktai ir kt. Šių grėsmių neutralizavimas pateikiamas kaip vienas iš pagrindinių būsimų ES karinių pajėgų uždavinių;
Antra, 2008 m., savo pirmininkavimo ES laikotarpiu, Prancūzija, po 43 metų pertraukos, apsisprendė sugrįžti į NATO vadovybės karinę struktūrą, taip pademonstruodama JAV, kad NATO ir ES santykių Prancūzija nebevertina kaip nulinės sumos žaidimo, o Europos saugumo ir gynybos politikos plėtra nėra vykdoma NATO silpninimo sąskaita.
Valstybių branduolys
Prancūzijos pozicijai paantrino ir 2008 m. Italijos užsienio reikalųministerijos parengta „2020 ataskaita dėl politinių sprendimų“(angl. The 2020 Report on PolicyDecisions) bei 2010 m. pradžioje Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos parengta „Žalioji knyga“ (angl. Green paper), kurios akcentavo būtinybę stiprinti Europos gynybos pajėgumus ir skatinti Europos karinių pajėgų integracijos procesus tarp ES valstybių. Galiausiai jau minėtas 2010 m. metų vasario pradžioje Miuncheno saugumo politikos konferencijoje Vokietijos užsienio reikalų ministro Guido Westerwelle išsakytas siūlymas, jog ES ilgainiui reikėtų sukurti nuolatines karines pajėgas, leido susidaryti bent apytikrį vaizdą kas galėtų sudaryti būsimąjį ES karinių pajėgų „branduolį“ (Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Vokietija).
Tikėtina,kad šį būsimųjų Europos karinių pajėgų „branduolį“netruktų papildyti Ispanija, Portugalija, Graikija ir Beneliukso šalys, tai yra valstybės tarpusavyje susijusios glaudžiais saugumo saitais bei ilgą laiką priklausiusios vienintelei Europos saugumo organizacijai – Vakarų Europos Sąjungai (šią organizaciją ketinama išformuoti iki 2011 m. birželio, o jos funkcijas perduoti ES).
Kita vertus,būsimos Europos kariuomenės kūrimą apsunkina tai, kad nuo 2009 m.gruodžio 1 d. įsigaliojusi Lisabonos sutartis faktiškai įteisino itin lanksčią ES Bendrosios saugumo ir gynybos politikos (BSGP)sampratą. ES valstybės gali rinktis, su kuo sieti savo saugumo garantijas – su BSGP ar su NATO.
Pavyzdžiui,Lisabonos sutartis numato, kad karinės agresijos vienos iš ES valstybių narių teritorijoje atveju kitos šalys narės įsipareigoja agresiją patyrusiai šaliai suteikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą, tačiau, minėta nuostata nepakeičia Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnyje numatytų saugumo garantijų.
Toks ES BSGP„lankstumas“ įtvirtintas Lisabonos sutartyje sukuria tam tikras vidines BSGP problemas. Viena vertus, nelabai aišku, kaip ES valstybės norinčios dalyvauti BSGP procesuose, tačiau neatitinkančios aukštesnių karinio bendradarbiavimo reikalavimų savarankiškai galėtų įsitraukti į šį bendradarbiavimą.
Nenumatyta kariuomenės kontrolė
Taip pat reikėtų įvertinti ir tą faktą, kad Lisabonos sutartyje nenumatyti jokie būsimos Europos kariuomenės kontrolės svertai. Lisabonos sutartis nesugebėjo sukurti kokių nors reikšmingesnių tarp parlamentinės kontrolės svertų ES BSGP, nei perduoti išformuojamos Vakarų Europos Sąjungos Asamblėjos (VESA) galių Europos Parlamentui.
Minėti trūkumai įvertinti šių metų kovo 10 d. Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje dėl Europos saugumo strategijos ir Bendrosios saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo, kurioje ES Taryba dar 2010 m. raginama pradėti esmines diskusijas su Europos Parlamentu ir su valstybių narių parlamentais dėl naujų Lisabonos sutarties nuostatų, susijusių su BSGP, įgyvendinimo.
Jei ES nesukurs efektyvių būsimos Europos kariuomenės kontrolės bei atskaitomybės mechanizmų, sunkiai tikėtina, kad 27 ES valstybės sugebės susitarti ES kariuomenės kūrimo klausimais. Tokiu atveju ES valstybėms tektų arba susitaikyti su „kelių greičių“ Europa saugumo ir gynybos klausimuose, arba perleisti būsimos ES kariuomenės kontrolės svertus jau esančioms NATO struktūroms, otai prieštarautų pačiai ES kariuomenės (kaip ES tarptautinį savarankiškumą skatinančio veiksnio) formavimosi idėjai.