Šiuo metu vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio gerbėjai dalyvauja kasmetinėje piligriminėje kelionėje į Bairoito festivalį (Bayreuth Fastival) Bavarijoje. Jie renkasi tam, kad pasiklausytų kompozitoriaus monumentaliųjų operų, atliekamų festivalio teatre, kuris pastatytas pagal paties autoriaus brėžinius.
Naujausi operiniai pastatymai sudaro provokuojamą paralelę su Amerikos nafta, tačiau neatsižvelgia į skalūnų dujų revoliucijos svarbą.
Šiais metais minimos 200-osios Wagnerio gimimo metinės. Knygų lentynos lūžta nuo naujųjų kompozitoriaus biografijų, operų partitūrų ir esė apie tai, kaip naciai žavėjosi jo muzika, prikeliančia gamtą, mitą ir teutonų galybę.
Nenuostabu, kad šių metų keturių operų ciklo „Nybelungų žiedas“ (Der Ring des Nibelungen) pastatymas, vadovaujamas Berlyno teatro
režisieriaus Franko Castorfo, sulaukė didžiulio susidomėjimo.
Konservatoriams F. Castorfo „Reino aukso“ (Das Rheingold) pastatymas turėjo pasirodyti mažų mažiausiai šventvagiškas.
Vaizdas scenoje toli gražu nepriminė vešlių Reino upės krantų - operos veiksmas vyksta pigiame motelyje prie degalinės šalia žymiausio Jungtinių Valstijų greitkelio „Route 66“.
Pagal F. Castorfo adaptaciją, Wotanas bei kiti dievai pavaizduoti niekam tikusiais gangsteriais ir prostitutėmis. Reino mergelės, operos originale vaizduojamos kaip vandens nimfos, saugančios Reino auksą, tampa prostitutėmis provokuojamais rūbais, atitinkančiais atmosferą, alsuojančią žmogžudystėmis, vagystėms ir konspiracija.
Milžinai Fafneris ir Fasoltas tapo banditais su beisbolo lazdomis, o ugnies deivė Loge – paparace. Scena skęsta įvykių sūkuryje – pasirodo „Mercedes-Benz“ nudengiamu stogu ir namelis ant ratų, traukiamas per visą sceną.
Tačiau F. Castorfo pastatymo esmė – ne Vokietijos gamtos ir mito pakeitimas Amerikos padugnių gyvenimu ir intriga, o aukso pakeitimas nafta.
„Aš paklausiau savęs, ką „Reino auksas“ (Das Rheingold) gali reikšti mums“, – savo interviu sako F. Castorfas, – „ir aš suvokiau, kad nafta atlieka panašų vaidmenį mūsų šiandieniniame gyvenime, kaip auksas atliko „Nybelungų žiede“ (Der Ring des Nibelungen). Mūs supantis technologinis progresas, prabanga ir ekonomika – viskas priklauso nuo naftos.“
Amerikos naftos metaforos, reiškiančios galią, pinigus ir ydingumą, panaudojimas F. Castorfo pastatyme neabejotinai žavus. Tačiau ar netapo tai, kas buvo aktualu prieš dešimt metų, nebetinkama šiandieniam pasauliui? Kodėl F. Castorfas pamiršo apie skalūnų dujas?
Skalūnų dujos glūdi pačioje šiuo metu Jungtines Valstijas apėmusios energetinės revoliucijos širdyje, kuri turės didžiulių pasekmių šalies užsienio politikai bei vidaus ekonomikai. Milžiniški skalūnų dujų klodai, kuriuos Amerikos įmonės tyrinėja beprotišku greičiu, tiesia kelią Jungtinių Valstijų energetiniam savarankiškumui.
Kalbant politine kalba, tai reiškia, kad Jungtinės Valstijos daugiau nebebus priklausomos nuo naftą eksportuojančių šalių organizacijos kartelio bei įnorių. Vašingtonas taip pat bus mažiau linkęs veltis į konfliktus su šalimis, turinčiomis naftos atsargų.
Svarbiausia yra tai, kad skalūnų dujų revoliucija turės poveikio ilgalaikiams Jungtinių Valstijų strateginiams interesams Viduriniuosiuose Rytuose. Kai šie interesai nebebus grindžiami poreikio apsaugoti didelės apimties naftos tiekimą, Vašingtono požiūris į autoritarines valstybes, tokias kaip, pavyzdžiui, Saudo Arabija, gali drastiškai pasikeisti.
Europa turėtų pagalvoti, ką šie pokyčiai galėtų reikšti jos geopolitiniams santykiams bei kaip skalūnų dujų panaudojimas galėtų sumažinti jos priklausomybę nuo Rusijos.
Lygiai taip pat, kaip nafta iš Viduriniųjų Rytų darė įtaką JAV politikai, Rusijos politinės įtakos žaidimai Rytų Europoje keistųsi dramatiškai, jei Rusija nebegalėtų pasikliauti energijos šaltinių tiekimo svertu bei kainų diktavimu.
Tokiomis sąlygomis, šiuolaikiškojo Vokietijos teatro režisieriaus vaizduojamų dievų rietenos dėl naftos atrodo šiek tiek senamadiškai. „Reino aukso“ (Das Rheingold) pastatymai turėtų žengti koja kojon su besikeičiančia Amerikos energetikos rinka, arba likti prie nesikeičiančio aukso.
Teksto autorė Judy Dempsey yra „Carnegie Europe“ vyresn. apžvalgininkė bei „Strategic Europe“ vyr. redaktorė.