Tačiau pastaraisiais metais atsirado naujas ir daug svarbesnis disbalansas – „PIIGS“ šalių skola už prekes ir paslaugas Kinijai, kuri siūlo galimą problemos sprendimą ekonominių negalavimų apimtai Pietų Europai – stipresnį juanį.
Kaip rašoma „Project Syndicate“ publikuojame Franzo Nauschniggo komentare, iki 2004 m. didžiausius įsiskolinimus „PIIGS“ šalys turėjo kitoms euro zonos šalims. Tačiau 2005 m. „PIIGS“ šalių įsiskolinimas pasauliniu mastu sudarė 37,2 mlrd. eurų (128,44 mlrd. litų), o skola kitoms euro zonos narėms viršijo 4 mlrd. eurų (13,81 mlrd. litų). 2008 m. prieš pat didžiąją finansinę krizę „PIIGS“ šalių įsiskolinimas pasauliniu mastu pasiekė rekordinius 116,5 mlrd. eurų (402,25 mlrd. litų), iš kurių 34,8 mlrd. eurų (120,16 mlrd. litų) – skola Kinijai, kas viršijo šių šalių skolą Vokietijai 2 mlrd. eurų (6,91 mlrd. litų).
Nors „PIIGS“ šalių bendrasis įsiskolinimas Vokietijai, euro zonai bei visam pasauliui žymiai sumažėjo per kitus ketverius metus, šių šalių skola Kinijai išliko didžiulė – 33 mlrd. eurų (beveik 114 mlrd. litų) 2010 m. ir 29 mlrd. eurų (virš 100 mlrd. litų) 2011 m.
Šią situaciją lėmė du esminiai faktoriai. Pirma, įtakos turėjo greitas euro vertės kilimas juanio atžvilgiu 2000 m. pradžioje – euro vertė augo nuo 7,4 CNY 2001 m. iki 10,4 CNY 2007 m., o 2012 m. rugpjūčio mėn. jo vertė krito iki 7,8 CNY. Iš dalies tai atsitiko dėl to, kad juanio kursas buvo susietas su doleriu, kurio vertė palyginti su euru krito dramatiškai 2002 – 2004 m.
Aukšta nominalioji euro vertė tapo visos euro zonos konkurencingumo mažėjimo priežastimi. Ypatingai stipriai tai pajautė „PIIGS“ šalys, kurių stipriai auganti ekonomika buvo orientuota į didžiulio kapitalo įplaukas, kurios kėlė infliaciją ir algas.
Neigiamas poveikis konkurencingumui buvo sustiprintas dar vieno proceso. Pietų Europos ekonomika, stipriai priklausanti nuo tekstilės, rūbų bei avalynės gamybos sektorių, susidūrė su didele konkurencija dėl pigesnių iš Kinijos importuojamų prekių. Remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atlikto tyrimo rezultatais, Kinijos tekstilės importas stipriai prisidėjo prie didžiulių Portugalijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos prekybinių įsiskolinimų. Tuo tarpu Vokietijos, Suomijos, Austrijos ir Prancūzijos einamosios sąskaitos buvo paveiktos mažiau dėl šių šalių stipresnio eksporto tose srityse, kur Kinija yra palyginti silpna.
Kitas TVF atliktas tyrimas taip pat parodė, kad be Kinijos sustiprėjimo, euro zonos ekonomikos, ypač „PIIGS“ šalių, prekybinės pozicijos buvo neigiamai veikiamos Centrinės ir Rytų Europos integracijos bei pakilusių naftos kainų
Blogiausio scenarijaus pavyko išvengti, nes euro zonos perteklinės einamosios sąskaitos šalys padengė „PIIGS“ šalių įsiskolinimus nepaisydamos reikšmingo prekybinio disbalanso likusioje pasaulio dalyje, o investuotojai iš euro zonai nepriklausančių šalių padidino pretenzijų skaičių Vokietijai, Prancūzijai ir kitoms perteklinėms valstybėms.
Tačiau ką euro zonos politikos kūrėjai gali padaryti, kad situacija gerėtų? Žemos palūkanų normos, dideli įsiskolinimai ir deficitas stipriai apriboja galimybes tolimesnei monetarinei ar fiskalinei ekspansijai. Spaudimas riboti atlyginimus gali problemą paaštrinti dar labiau. Iš tiesų rezultatai gali būti visiškai priešingi, nes tai mažins vidaus vartojimą, kas gali privesti prie ekonominio nuosmukio.
Tačiau krizės ištiktų šalių ekonomikai būtų lengviau susitvarkyti su išoriniais veiksniais, jei būtų įvykdytos šios trys sąlygos: didesnė paklausa išorinėje rinkoje, palankesnė skolinimosi aplinka bei silpnesnis euras. Didžioji šių sąlygų dalis galėtų būti įvykdyta susiejant juanio kursą su euru bei kitų didžiųjų prekybinių partnerių valiutomis.
Tai suteiktų Pietų Europos šalių ekonomikai esminį postūmį paklausos išorinėje rinkoje didėjimui, tuo pačiu sudarant sąlygas fiskalinės ir išorinės skolos mažėjimui. Didesnė paklausa išorinėje rinkoje kaip tik ir padėjo Vokietijai pastaraisiais metais sumažinti fiskalinį deficitą.
Euro zonos politikos kūrėjai turėtų koncentruoti dėmesį į Pietų Europai keliamus sunkumus dėl mažos paklausos išorinėje rinkoje ir Kinijos eksporto. Tai reiškia, kad silpnesnis euras galėtų pagelbėti nusilpusiai Europai.
Franzas Nauschniggas yra Austrijos nacionalinio banko Europos reikalų ir tarptautinių finansinių organizacijų skyriaus vadovas.