Sąjungos būklė pagal J.M.Barroso ir kam tai rūpi

Rugsėjo 7 d. Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso Europos Parlamente perskaitė kalbą, pavadintą „Sąjungos būklė 2010”. Šitaip po Lisabonos sutarties įsigaliojimo Europos Komisijos pirmininkas, veikiausiai sekdamas JAV prezidento pavyzdžiu, nusprendė pradėti naują tradiciją pristatyti Europos parlamentui Europos Komisijos pagrindinius darbus būsimiems dvylikai mėnesių.

Didžiausias dėmesys Komisijos vadovo kalboje skiriamas „penkiems svarbiausiems iššūkiams“, su kuriais turės susitvarkyti Sąjunga artimiausiais metais. Tai ekonominio Sąjungos valdymo sustiprinimas, reaguojant į ekonomikos nuosmukį ir mokantis iš krizės, struktūrinių reformų paspartinimas, įgyvendinant šiemet priimtą strategiją Europa 2020, tolesnis laisvės, teisingumo ir saugumo erdvės kūrimas, derybų dėl modernaus ES biudžeto pradžia bei ES vaidmens pasaulyje stiprinimas.

Kiekvienas iš šių prioritetų yra detalizuojamas aptariant konkrečias priemones, kurias planuoja inicijuoti Komisija, o kartais ir jų pateikimo grafikus. Šiuo atžvilgiu kalba gerai suderina bendro pobūdžio retoriką, nors ir kartais įsivaizduojamus dalykus pateikiančią kaip realius, bei konkrečias planuojamas priemones, kurios jau buvo skelbtos ar turėtų būti netrukus pateiktos valstybių narių vyriausybių, parlamentų ir piliečių svarstymui. Vien todėl kalba verta dėmesio ir yra neblogas Komisijos (ir pačios ES) darbotvarkės aktualijų atspindys.

Kai kurie iš įvardintų prioritetų yra neabejotinai svarbūs ir Lietuvai. Iš svarbiausių iniciatyvų, kurias turėtų palaikyti Lietuva, yra Vieningos rinkos aktas, kuriuo veikiausiai bus siekiama atgaivinti kliūčių bendrajai ES rinkai šalinimo procesą, įskaitant ir bendros energetikos rinkos kūrimą, biurokratinės naštos verslui mažinimas ir struktūrinių reformų įgyvendinimas, pavyzdžiui, modernizuojant Europos universitetus, ES išorės prekybos tolesnis atvėrimas.

Kita vertus, numatoma nemažai priemonių, kurias Lietuva turėtų labai atidžiai įvertinti ir pasverti jų privalumus bei trūkumus. Daug ginčų veikiausiai kels priemonės, kuriomis bus siekiama labiau prižiūrėti ir kontroliuoti ES valstybių biudžetų rengimo ir įgyvendinimo procesus, ypatingai sankcijos už įsipareigojimų nesilaikymą, finansų rinkų reguliavimas, finansinių sandorių apmokestinimas ir galimi kiti nauji ES mokesčiai, taip pat ES projektų obligacijų sukūrimas, Sąjungos biudžeto peržiūra ir kiek kam lėšų turėtų būti skirta po 2013 m. Naujas iniciatyvas Komisija planuoja ir aplinkosaugos, migracijos, bendros užsienio ir gynybos politikos srityse.

Ką visa tai sako apie ES būklę? Pirmiausia, dar kartą galima įsitikinti, jog ES nėra nei kairiųjų, nei dešiniųjų projektas. Žiūrint į visą numatomų siūlymų rinkinį, galima teigti, jog Sąjunga ir toliau sieks derinti skirtingas priemones, kurios vienais atvejais artimesnės vienos, kitais – kitos ideologijos atstovams. Pavyzdžiui, kartu su priemonėmis, skirtomis sudrausminti išlaidaujančias valstybių narių vyriausybes, numatoma imtis ir griežtesnio finansų rinkų reguliavimo. Kartu su biurokratizmo ir kliūčių prekybai bei verslui tarp valstybių narių šalinimu galvojama svarstyti ir naujų europinių mokesčių įvedimą. Politika ES iš esmės yra kompromisų tarp skirtingų nacionalinių pozicijų ir interesų rezultatas, kuris nėra nei ideologiškai nuoseklus, nei optimalus ekonominio efektyvumo atžvilgiu. Nors Europos Komisija dažnai argumentuoja savo siūlymus poveikio vertinimu ir ekspertiniais argumentais, jų kryptis dažniausiai yra link ES vaidmens stiprinimo. Kartais tokie siūlymai jau atspindi galimus kompromisus Taryboje tarp valstybių narių, į kuriuos iš anksto orientuojasi Komisija.

Darbo vietos gali pritraukti ir mokesčius

Kitas svarbus klausimas – ar ekonomikos nuosmukis ir ES institucijų bei valstybių politikų noras apsisaugoti nuo jos pasikartojimo, nesukurs naujos politinės pusiausvyros, kuri leistų Komisijai prisiminti jau ne kartą siūlytas, bet pakankamo valstybių narių pritarimo anksčiau nesulaukusias priemones. Kitaip sakant, poreikis imtis naujų iniciatyvų darbo vietoms kurti bei kitaip gražiai jas pristatant visuomenei gali sukurti palankią aplinką prikelti ne tik Vieningos rinkos projektą, bet ir europinių mokesčių ar labiau koordinuojamos ekonominės valstybių narių politikos idėjas. Europos Komisija jau ne kartą yra parodžiusi gerą institucinę atmintį ir gebėjimą įtikinti naujai pradėjusius dirbti komisarus imtis seniai paruoštų iniciatyvų, nuo kurių tereikia nubraukti dulkes ir apiforminti tuo metu madinga argumentacija.

Galiausiai, nepaisant skambių Europos Komisijos vadovų frazių apie tai, jog Europos institucijos (Komisija?) ir valstybės narės pademonstravo lyderystę krizės metu, jog Europai atėjo tiesos akimirka ir privalome galvoti kaip europiečiai, pačią kalbą turbūt pastebėjo labai menka ES gyventojų dalis. Šiuo atžvilgiu analogija su JAV taip pat tėra tik įsivaizduojama, nors ES institucijose daug kas ir norėtų manyti, jog tokie simboliai stiprina Sąjungos svarbą žmonių gyvenime. Paradoksalu, bet didelė dalis euro zonos gyventojų kaip tik svarbiausius ES pasiekimus, ypač vieningą valiutą eurą, laiko ekonominių sunkumų priežastimi. Žinoma, čia nemažai įtakos turi ir ES valstybių vyriausybių pomėgis dėl visokių blogybių kaltinti Briuselį. Tačiau atotrūkis tarp Briuselio retorikos ir žmonių nuomonių gerai iliustruoja ir skirtumus tarp JAV bei įsivaizduojamų Jungtinių Europos valstybių.