Baigiantis vasarai buvę Latvijos ir Danijos ministrai Šiaurės ir Baltijos šalių (angl. – NB8) atstovams pristatė ataskaitą apie intensyvesnio bendradarbiavimo tarp šių aštuonių valstybių perspektyvas. Šioje „išminčių ataskaitoje“ įvertinamas Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas saugumo, energetikos ir kitose srityse, jo trūkumai ir pateikiamos rekomendacijos, kaip geriau išnaudoti šį regioninį formatą, siekiant realizuoti bendrus interesus.
Įdomu, jog pati ataskaita kol kas lieka nepastebėta ir viešai neįvertinta. Nors dabar ją jau galima rasti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos interneto puslapyje, tačiau Lietuvos žiniasklaidoje žinios apie ją apsiribojo trumpu konstatavimu kai kuriuose dienraščiuose, jog Šiaurės ir Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai aptarė 38 rekomendacijas, kaip intensyvinti regioninį bendradarbiavimą. Tai stebina žinant, jog dabartiniai Lietuvos vadovai ir užsienio politikos formuotojai Lietuvos santykius su Baltijos ir Šiaurės šalimis iškelia kaip svarbiausią šalies užsienio politikos kryptį.
Žinoma, galima teigti, jog per porą mėnesių parengta ataskaita nieko ypatingai naujo nepasako. Darbai vyksta, projektai sutarti, reikia dirbti, o ne kalbėti. Nemažai ataskaitoje siūlomų priemonių iš tiesų susiję su procedūromis, kurios gali atrodyti gana smulkmeniškos, pavyzdžiui, kaip geriau parengti NB8 šalių susitikimų darbotvarkes, kaip ieškoti sutarimo tarp aštuonių šalių ir jį viešai reikšti, kaip labiau išnaudoti video konferencijas, kaip aktyviau bendradarbiauti tokiose organizacijose kaip Jungtinės tautos, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ar Europos Sąjunga, kurioje reguliariai vyksta trijų joje esančių Šiaurės ir trijų Baltijos šalių vadovų susitikimai. Kai kurios rekomendacijos yra pernelyg bendro pobūdžio ir apsiriboja siūlymais „aktyvinti“ ir pan.
R.Vilpišauskas
Galima būtų pagalvoti ir apie keitimąsi darbuotojais tarp, pavyzdžiui, pasienio apsaugos tarnybų. Pareigūnų iš Šiaurės šalių, kurios laikomos vienomis mažiausiai korumpuotų pasaulyje, net ir laikinas darbas mūsų institucijose galėtų prisidėti prie skaidresnio ir efektyvesnio Lietuvos institucijų darbo
Visgi kai kurios biurokratinės priemonės gali būti naudingai išnaudotos, realizuojant Lietuvos interesus. Pavyzdžiui, ar nebūtų prasminga intensyviau derinti su kitomis Baltijos ir Šiaurės šalimis diplomatinių ir konsulinių atstovybių paslaugų teikimą užsienio šalyse? Įvertinant ribotus šalies išteklius, bendradarbiavimas šioje srityje galėtų būti naudingas ne tik išplečiant šalies atstovavimo lauką, bet sprendžiant ir eilių vizoms gauti bei kitas pastaruoju metu iškilusias problemas. Nors ataskaitoje siūloma intensyvinti diplomatų judėjimą tarp skirtingų Šiaurės ir Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijų, galima būtų pagalvoti ir apie keitimąsi darbuotojais tarp, pavyzdžiui, pasienio apsaugos tarnybų. Pareigūnų iš Šiaurės šalių, kurios laikomos vienomis mažiausiai korumpuotų pasaulyje, net ir laikinas darbas mūsų institucijose galėtų prisidėti prie skaidresnio ir efektyvesnio Lietuvos institucijų darbo. Be to, Lietuva galėtų pasiūlyti ir nacionalinių biudžeto projektų vertinimą, kai, pavyzdžiui, kažkuri iš Šiaurės šalių vyriausybių pateiktų savo išvadas apie Lietuvos biudžeto projektą. Panašios idėjos svarstomos ES institucijose, tačiau Šiaurės ir Baltijos šalys galėtų šias priemones išnaudoti aktyviau ir nelaukdamos, kol dėl jų sutars visa ES. Tai prisidėtų prie kiekvienos šalies finansų valdymo skaidrumo ir kruopštesnio biudžeto parengimo.
Taigi, erdvės geriau išnaudoti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą visa dar yra, ir daug naudos galėtų duoti keitimasis gerąja praktika ir ekspertize. Atrodo, jog Lietuvos premjeras jau yra įvertinęs gerosios praktikos perėmimo naudą, nes, pavyzdžiui, ketinimai diegti priemones efektyviau valdyti valstybės turimą turtą tiesiogiai semiasi įkvėpimo iš Švedijos. Aišku, tam, kad būtų naudojamasi kitų šalių patirtimi, reikia žinoti, kad tai iš tiesų yra pasiteisinusi (gera) patirtis ir išmanyti, kaip ją perkelti į Lietuvos aplinką. Tai ypač aktualu valstybės valdymo ir panašiose srityse, kuriose pagal įvairius vertinimus Šiaurės šalys yra tarp pirmaujančių pasaulyje. Be to, naudingos būtų tokios priemonės kaip aukštųjų mokyklų veiklos kokybės rodiklių duomenų bazės sukūrimas, kuris padėtų pasilyginti veiklą skirtingų šalių mokslininkams, ar vizituojančių dėstytojų finansavimas. Panašios priemonės, beje, siūlomos ir „išminčių ataskaitoje“.
Nors ataskaitoje neaptariamos bendradarbiavimo ekonomikoje galimybės, tačiau ir čia dar yra erdvės bendrai veiklai. Intensyvūs investicijų ir prekybai srautai tarp Skandinavijos ir Baltijos šalių rodo, jog verslas jau seniai išnaudoja šio regiono rinkos galimybes. Kapitalas ir prekės tarp šalių juda iš esmės be kliūčių. Tačiau šių šalių vyriausybės galėtų suteikti papildomą postūmį, pavyzdžiui, įgyvendindamos priemones laisvam paslaugų judėjimui. Daugelis kliūčių, kurios iki šiol riboja ES bendrosios rinkos veikimą ir vienų šalių įmonių verslą kitose šalyse, yra aktualios ir Šiaurės bei Baltijos šalims. Šias kliūtis prieš keletą mėnesių detaliai įvardino buvęs Europos Komisijos komisaras M. Monti. Šiaurės ir Baltijos šalių vyriausybėms tereikia imti ir susitarti dėl tų kliūčių bendrai rinkai veikti pašalinimo, nelaukiant, kol dėl to bus sutarta tarp visų ES šalių. Tai kartu su administracinės naštos mažinimu galėtų duoti didesnės naudos Lietuvos įmonėms nei dabar propaguojama Lietuvos ekonominė diplomatija. Bendros energetikos rinkos kūrimas, kuriam esminį postūmį turėtų suteikti elektros jungtis tarp Švedijos ir Lietuvos, yra geras tokios iniciatyvos pavyzdys. Lenkijos ir Vokietijos dalyvavimas suteiktų dar daugiau erdvės tiekimo šaltinių įvairovei ir konkurencijai.
R.Vilpišauskas
Kol kas šiaurėje atšilimo nematyti - nors Lietuvos santykiai su Baltijos ir Šiaurės šalimis yra geri ir partneriški, tačiau konkrečių naujų iniciatyvų, kurios turiniu užpildytų deklaracijas, trūksta. Tuo tarpu pietuose jaučiamas atvėsimas. Tokia šiuo metu galėtų būti Lietuvos kaimynystės politikos diagnozė
Ataskaitos pateikimas galėtų būti išnaudotas Lietuvoje suteikiant daugiau turinio jau kurį laiką akcentuojamam Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimui. Tam reikia tik iniciatyvumo, koordinacijos ir politinio sutarimo tarp regiono valstybių. O sutarus – ir efektyvaus įgyvendinimo. Tačiau bent viešai kol kas Lietuvoje tokios idėjos nesvarstomos, tarsi užtektų vien kartojimo, kad tapsime Šiaurės Europos inovacijų centru ir tai savaime įvyks. Tuo pačiu galima pastebėti Lietuvos santykių su Lenkija tolesnį komplikavimąsi, kurį ypač paaštrino neigiama Lietuvos pozicija dėl Lenkijos ir Rusijos idėjos įvesti bevizį režimą Kaliningrado srities gyventojams. Nors gal ir yra tam svarios priežastys, tačiau akivaizdu, kad jų Lietuvos užsienio politikos vairininkai nepasistengė pranešti ne tik viešai, bet ir diplomatiniais kanalais. Lietuvos pozicija liko nesuprasta ne tik Varšuvoje, bet ir kitų svarbiausių Lietuvos partnerių tiek šioje, tiek kitoje Atlanto pusėje.
Kol kas šiaurėje atšilimo nematyti - nors Lietuvos santykiai su Baltijos ir Šiaurės šalimis yra geri ir partneriški, tačiau konkrečių naujų iniciatyvų, kurios turiniu užpildytų deklaracijas, trūksta. Tuo tarpu pietuose jaučiamas atvėsimas. Tokia šiuo metu galėtų būti Lietuvos kaimynystės politikos diagnozė.
