Su latviu bičiuliu, su kuriuo keliaujame į anglės draugės gimtadienio pietus (prieš tai ketindami užsukti į lietuvišką parduotuvę „Sala“ nusipirkti tinginio lauktuvėms), šypsodamiesi susižvalgome. Lietuvių kalbos net nebūtina mokėti, kad suprastum tarptautinių keiksmažodžių prisodrintą šnektą. Susimąstau, kad nuo tos dienos, kai vasarį po dešimties metų pertraukos vėl persikėliau gyventi į Kauną, tokių personažų jame dar nemačiau nė vieno.
Čia, Londone, pamačiau iš karto, bet, nors keli santūrūs britai susigūžia nuo visu garsu nesuprantama kalba tariamų žodžių, „gezų“ sklaidymasis stotyje susigeria į jos šurmulį, į kūdikių, madingų šunų, čiauškančių paauglių erzelį, traukinių dundėjimą ir neaprėpiamą didmiesčio spalvų gamą. Pulsuojančiame Londone gali susigerti dešimtys tūkstančių tokių „gezų“, o štai Kaune toks jų kiekis iš karto pasijunta. Visai nepasiilgau šių personažų...
Jau dešimt metų, kai iš Lietuvos staigia banga siūbtelėjo įvairiausi asmenų tipažai – ne tik „įprasti įtariamieji“ – aukštos kvalifikacijos viduriniosios klasės darbuotojai. Išvyko ir treninguočiai, ir „fyfos“, ir vos kelis sakinius angliškai mokantys vyresnio amžiaus žmonės. Kai kuriems iš jų tiesiog norėjosi pabandyti laimę, kiti pasekė paskui šeimos narius ar draugus, galiausiai daugelis greitai pajuto, kad ten, kur nusidriekė lietuvių migracijos keliai, jie telpa. Yra vietos ir moksliukams, ir meniškoms sieloms, ir „gezams“, ir nedaug metų iki pensijos likus darbą praradusioms moterims.
Nebereikia kaip į nekintamą duotybę žvelgti į savo rūškaną miestelį, kuriame bankrutavo sovietmečiu veikęs fabrikas, o dėl kelių darbo vietų parduotuvėse ir savivaldybėje reikia kovoti su kitais ar pasitelkti pažįstamus. Nebereikia dalytis buteliu su likimo broliais ant „darbo birža“ pravardžiuojamo suolelio, laukiant, kol kas nors galbūt pasiūlys padienių darbų. Nors užsienyje tenka gyventi lygiai taip pat susispaudus, ten nereikia prieš nieką vaidinti, nėra už akių apkalbinėjančių „švogerių“, mamos bendraklasės vaikų, su kuriais kartu dirbai prieš penkerius metus ir netyčia išdavei vieną asmenišką paslaptį, todėl dabar turi gerai sutarti, kad nesugalvotų išplepėti. Bendroji Europos erdvė tapo ir šių žmonių erdve.
Kartu ir Lietuvoje tapo erdviau. Ištuštėjusios gigantiškų prekybos centrų kasos pagaliau privertė darbdavius pagalvoti, kad beribis teiginio „dar šeši laukia tavo vietos“ kartojimas ima skambėti juokingai. Kaune tapo galima vaikščioti su dredais. Užuot vien apraudojusios likimą, kad vaikams ateities čia nėra, pensininkės kai kada autobusuose aptarinėja: „O tavo žentas lietuvis? A... Mano tai italas“.
Jonathanas Friedmanas knygoje „Globalizacija, valstybė ir smurtas“ rašė, kad kosmopolitiška tapatybė prieinama tik elitui, patogiai įsikūrusiam virš į smulkias tapatybes susiskaldžiusio „įžeminto“ pasaulio. Elitas, taip pat ir aukštesnioji vidurinioji klasė, žino, kad pasaulis parengtas jų vartojimui. Oro uostai, viešbučiai ir prekybos centrai visame pasaulyje atrodo vienodai. Viso pasaulio vidurinioji klasė mokosi anglų kalbos. Labai nesunku įtikėti, kad visas pasaulis juda ir jungiasi, tik va, kažkodėl kartais primena apie save tie „įžeminti“ atsilikėliai... Lygiai taip pat ir Rytų Europos studentams, aukštos kvalifikacijos darbuotojams ir intelektualams nesunku įsivaizduoti, kad bendroji rinka sukurta jiems – tiems, kurie apie bendravimą anapus kultūrų ir valstybių sienų kalba kaip apie savo asmeninį pasiekimą. Tikriesiems kosmopolitams.
Tačiau bendroji rinka sukurta ne tik jiems. Laisvas yra ne tik kvalifikuotų darbuotojų, kurie visada galėjo migruoti, jei sugebėjo įrodyti savo vertę, bet visų judėjimas. Net ir tų, kurie vėliau taps bedarbiais, kaip dabar nuogąstaujama Jungtinėje Karalystėje. Galima piktintis, kad jie „gadina įvaizdį“, pravardžiuoti juos runkeliais ir raukti nosį, bet bendrojoje rinkoje jie neprivalo niekam nieko įrodyti.
Geriausiai jų kiekį ir jų patirties intensyvumą galima pajusti pigių oro linijų lėktuvuose. Kai lėktuvui iš Berlyno vėluojant ir ankštai pigaus oro uosto erdvei verčiant užstrigusius keleivius rinktis tarp „Burger King“ ir kosminių kainų ekologiškos kepyklėlės, į Lietuvą keliaujantys pasklinda po oro uosto grindis ir pusiau gulomis šnekasi, besigardžiuodami mėsainiais. Kai lėktuve iš Dublino du mažus vaikus besivežančiai lietuvei mamai pasišauna padėti visas maždaug penkiasdešimties metų amžiaus bendrakeleivių desantas.
Ar mėgaujuosi šių spalvingų tipažų kompanija, iš mobiliųjų telefonų švokščiančiu popsu ir garsiais balsais, kad pokalbius kitame lėktuvo gale būtų galima konspektuoti? Taip nesakiau. Tačiau jie primena, kad keliavimas kertant valstybių sienas nėra sukurtas vien mano ar tokių kaip aš malonumui. „Ryanair lietuviai“ yra tikrasis bendrosios erdvės veidas. Būtent tai, kad jie gali keliauti, ir yra geriausias bendrosios rinkos įrodymas.