Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (5)
Vladimiras Putinas

Rusė ir ukrainietė: ponas Putinai, metas namo!

Kryme ką tik įvykes referendumas paliko tiek paties Krymo piliečius, tiek tarptautinę bendruomenę sumaištyje. Kol šalių lyderiai diskutuoja ir ginčijasi, Ukrainos ir Rusijos piliečių pasisakymus – ne referendumo forma – išgirsti kiek sunkiau, bet taip pat svarbu. Dėl to nusprendžiau pakalbinti porą draugių ir paklausti jų, ką jos galvoja apie jų gimtosiose šalyse vykstančius politinius pokyčius.

Su Olga ir Maryna susipažinau bestudijuodama Centrinės Europos Universitete. Visos čia studijavome magistrantūros programoje, matydavomės beveik kasdien ir nepraleisdavome progos pajuokauti ir politinėmis temomis. Dabar, situacijai regione pasidarius tokiai įtempai, klausimus užduodu joms jau visiškai rimtai.

Olga iš Rusijos, dabar studijuojanti užsienyje:

"Žiūrėti, kas dedasi tarp Rusijos ir Ukrainos darosi sunku. Man, kaip Rusijos pilietei, nėra itin aišku, kodėl Rusija ėmėsi tokios politikos, kuri atnešė tiek daug įtampos tarp šalių, tiek daug nesutarimų tarp eilinių piliečių. Asmeniškai manau, jog yra ne viena galima priežastis, dėl ko Rusija taip elgiasi ir eina šitaip toli. Nuo Sovietų laikų etno-kultūrinė tapatybė vaidino svarbų vaidmenį ir formavo visuomeninius santykius. Tas vaidmuo buvo toks svarbus, kad išlieka aktualus net praėjus daugiau nei 20-čiai metų nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo! Na, šis vaidmuo svarbus bent jau Rusijos vyriausybei, kuri teigia, jog reikia žūtbūt „apsaugoti“ etninius rusus, nors ir kitos valstybės piliečius. Rusijos vyriausybė atrodo įstrigusi sovietinio mentaliteto spąstuose, jai turi būti priminta, kad tiesioginis kišimasis į kitos suvenerios valstybės reikalus pažeidžia tarptautinę teisę.

Baisu klausytis žinių iš Ukrainos ir Rusijos. Karas su Ukraina atrodo kažkas neįsivaizduojamo. Mano pačios šeima, kaip ir daug daug kitų Rusijoje, turime ukrainietiškas šaknis ir jaučiame glaudų ryšį su Ukraina. Šitoks karas būtų tiesiog absurdas. Viliuosi, jog Rusijos vyriausybė nenueis taip toli, kad pakartotų rugpjūčio 8-ąją (kalbama apie Pietų Osetiją, aut. past.) Kryme".

Maryna iš Ukrainos, dabar studijuojanti Humboldt universitete Berlyne:

"Ačiū, ponas Janukovičiau, ačiū, ponas Putinai,

Net ir dabar, praėjus vienuolikai metų, atsimenu 2003-iaisiai Ukrainą suskaldžiusius įvykius, vėliau pramintus „Oranžine revoliucija.“ Kaip ukrainietė iš rytų-centrinio regiono, būtent savo regione tada nemačiau, kad žmonės vienytųsi prieš vyriausybę, kaip kad vyko, pavyzdžiui, vakarinėje šalies dalyje. Atsitiko priešingai – mačiau, kaip mano miesto gyventojai pasidalino į dvi stovyklas: viena už pro-rusišką Janukovičių, ir kita, už opoziciją. Sakau neperdėdama: politika dalijo net šeimas, o dėl politinių įsitikinimų buvo atleidžiami žmonės. Būtent dėl to skeptiškai žiūrėjau į Maidano aikštėje Kijeve praeitų metų lapkričio mėnesį besirinkusias minias, protestavusias prieš atmestą Ukrainos ir ES bendradarbiavimo sutartį. Žinojau, kad ukrainiečių politinės pažiūros tarpusavyje labai skyrėsi. Dėl to taip nustebau, ir dėl to taip didžiavausi savo šalim, kai žmonės nesustojo net sulaukę agresyvios reakcijos iš valstybės apsaugos pajėgų, ir tūkstančiai tūkstančių pasipriešino šioms pajėgoms ir kovojo už teisybę. Nuo tada protestai jau nebebuvo vien dėl integracijos į ES, vien dėl „Europa ar Rusija?“ pasirinkimo. Tai buvo žmonių noras pakeisti savo šalį, savo gyvenimus, ir nubausti atsakingus už smurto proveržį.

Janukovičiui pavyko tai, ko iki šiol nebuvo pavykę įžiebti niekam kitam: gimė nauja Ukrainos pilietinė visuomenė, iškilo nauji lyderiai ir neįtikėtinai greitai susikūrė galingas pilietinis aktyvistų tinklas. Deja, protestuotojams pasiekus savo tikslą ir Janukovičiui pabėgus iš šalies, vengiant prisiimti atsakomybę už padarytą žalą, išsigandome, jog valstybė gali pradėti skilti. Būtent čia pasirodė V. Putinas, nusprendęs pasinaudoti galimybe šaliai nusilpus ir įtvirtinti (bent jau iki šiol taip atrodo) Rusijos valdžią Kryme. Mano tautiečių reakcija į šiuos veiksmus suteikė man dar vieną priežastį didžiuotis savo šalimi. Kaip kad dažnai yra pasitaikę istorijoje, bendro priešo grėsmė yra privertusi ne vieną iki tol kvestionuotą tautą priversti pasijausti “tikra valstybe.” Ukrainos žmonės pastūmė šalin savo skirtumus – kalbinius, politinių pažiūrų, ar tautybės – nes suvokė, kad kovoja už nepriklausomybę, kuri jiems jau kainavo daugiau nei šimtą gyvybių, tad taip lengvai pasiduoti negalima. Dėl to ir sakau: ačiū, ponas Janukovičiau. Ačiū, ponas Putinai. Maidanas vis dar čia, žmonės nesitraukia. Ponas Putinai, metas namo". 

Ką sako Olga ir Maryna nereprezentuoja visų Rusijos ir Ukrainos piliečių, tačiau be abejo atstovauja toms žmonių grupėms, kurios nenori konflikto su kaimynine šalimi. Tolimesni Rusijos veiksmai Kryme ir Ukrainos bei tarptautinės bendruomenės reakcija parodys, ar šitie balsai bus išgirsti.

Justina Poškevičiūtė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA