Su didele doze humoro analizuodamas Europos politinę tikrovę, R. Raudas teigia, kad Europos Sąjungos idėja yra "labai teisinga", bet politinė Europos ateitis yra "labai po saulėlydžio":
"Po Antrojo pasaulinio karo, kuris buvo labai baisus, sunaikino daug žmonių ir jų gyvenimų, teritorijų, valstybių, buvo pagalvota, kad Europoje būtų daug geriau gyventi be karo. Kaip tai daryti? Pradžioje - identifikuoti ir izoliuoti tų būsimų karų priežastis. Ir dar geriau, jeigu tai pavyktų padaryti be smurto ir įtampos. Todėl karo priežastys turėtų sunaikinti pačios save. O kokios karų priežastys? Tai yra charizmatiniai lyderiai, kurie užkariavę valdžią savo valstybėse, po to turi eiti toliau, ir jiems nieko nebelieka kaip užkariauti kitas valstybes.
Nors šiuolaikiniame pasaulyje seniai aišku, kad teritorijų valdymas, kaip karo tikslas, yra visiškai beprasmiškas. Net amerikiečiai, kai sunaikina kokią nors valstybę, stengiasi iš ten po kiek laiko pasitraukti, nes teritorijų kontroliavimas yra labai brangus dalykas ir geriau yra kontroliuoti teritorijas ekonominiu ar kitais būdais.
Taigi tie charizmatiniai lyderiai turėtų būti kažkaip izoliuoti - juos reikėtų "dėti" į kalėjimą, bet taip, kad jie patys norėtų ten būti. Laikas sukurti tokį kalėjimą, kur jie galėtų būti tokie pat charizmatiški, daug šnekėti, ginčytis tarpusavyje ir iš kur nenorėtų išeiti. Reikia jų prioritetus pakreipti taip, kad jie norėtų visąlaik ten likti. Tokį "kalėjimą" pastatė Briuselyje - jis vadinasi Europos Parlamentas (EP), ir ši schema labai sėkmingai veikia. Iš tikrųjų valstybėse, kurių atstovai yra EP, karų nevyksta, nes visi žmonės, kurie galėtų tuos karus sukelti, yra tenai suvažiavę", - daro išvadą R. Raudas.
Pasak profesoriaus, mūsų laikais pastebima, kad demokratija nebesiderina su ekonominiais tikslais. "Pažvelgus, kokioms valstybėms dabar sekasi geriausiai, - tai Liaudies Kinija, nors negalima pasakyti, kad tai labai demokratiška valstybė, bet kokie ten yra ekonominio augimo greičiai! Prašyte prašosi išvada, kad Kinijos politinė sistema yra daug efektyvesnė grynai ekonominiu požiūriu. Kam nepatinka Kinija, tiems galbūt patinka Singapūras, bet jame praktiškai tokia pati sistema - yra viena valdančioji partija, bet ji nefunkcionuoja kaip politinė partija. Yra grupė žmonių, tarpusavyje sutariančių, priimančių sprendimus, kurie nėra svarstomi demokratiniu būdu.
Blogiausia tai, jog žmonės sutinka su tuo, kad jie nebeturi teisės daryti įtakos politikai, nes jų vertybės yra pasidariusios grynai ekonominės. Jie priima tą efektyvumo idealą, ekonominį tikslą augti, kad geriau (ekonomiškai efektyviau) gyventume.
Bet ilgainiui, ypač Rytų Europoje, ryškėja stiprus poreikis pabėgti iš šito "vadybininkų pasaulio". Pažiūrėkime, ką skaito jaunesnioji karta - fantastiniai pasauliai jai priimtinesni negu kūriniai, kurie kalba apie mūsų dabartį ir problemas. Todėl, kad tie kūriniai kažkur kitur, kad tie idealai yra čia kažkur netoli mūsų, kad ideali būsena gali įsiveržti į mūsų smulkų pasaulį. Žmonės tuo labai lengvai tiki. Kaip ir Estijoje daug žmonių patikėjo politiniu teatru "Vieninga Estija" ir didingais spektakliais, neva steigiant naują partiją, kuri išspręs visas problemas... Į šią parodiją didžiausioje Estijos arenoje susirinko apie 7 tūkstančiai žiūrovų, nors daugelis iš jų atėjo pažiūrėti politinio teatro.
//Siekis ir tikėjimas, kad bus vis geriau, kad gyvensim geriau, virsta savitiksliu ir visiškai iracionaliu. Mes jau gyvenam gana gerai, ir mums nereikia daug geriau gyventi. Pamenu, Berlyne mačiau užrašytą grafitį: "Alles wird besser, nichts wird gut" (Viskas eina geryn, niekas nebus gerai). Tikėjimas savitiksle pažanga - šis visuomenės variklis yra visiškai iracionalus. Reiktų jo atsisakyti - ne kad mes norime gyventi geriau, o kad mes norime gyventi va taip: kad būtų švietimas prieinamas kiekvienam, kad būtų galima eiti pas gydytoją - tai būtų sava programa. Kitaip tariant, mums nereikia mikrobangų krosnelės - ji tik sugadina maisto skonį. Bet mūsų ekonomika turi inovacijos poreikį - vis turi sugalvoti ką nors naujo. Gal pastebėjote, kad kiekviena nauja kompiuterinė programa nedaro to, kas jums patiko ankstesnėje jos versijoje? Taip yra dėl to, kad inovatoriai, kurie turi užsidirbti algą, visą laiką sugalvoja ką nors naujo - kiekvienas naujo modelio mobilus telefonas yra brangesnis, bet ir blogesnis, nes neturi to, kas jums patiko ankstesniame modelyje.
Mes iš principo esame nebepritaikyti visuomenei, kurią dabar gimdo kapitalizmas. Mūsų vaikai galbūt prisitaikys ir galbūt išgyvens, nes labai didelė jų dalis formuojasi tame kontekste, kuriame demokratinės institucijos yra mažiau reikšmingos žmogaus augimui negu medijų sfera. Tada lieka klausimas: jeigu kapitalizmo ir demokratijos kartu mes nebegauname, nes tam reikėtų grįžti į mažiau postindustrinę ir postinformacinę visuomenę, tada mums reikia rinktis - ką mėgstame labiau - demokratiją ar kapitalizmą. Jeigu mes demokratiją mėgstame labiau, tai turime aiškiai suprasti, kad kapitalizmas mums nebetinka. Jei pažvelgtume į Rytų Europos rinkos liberalus - jie visi yra labai marksistiški, nes jie yra buvę komunistai, jiems ir dėstė buvę komunistai, kurie labai marksistiškai mąsto - kad ekonomika yra pagrindas ir kad ekonomikos dėsniai viską lemia, kad ekonomikos taisyklėmis galima aprašyti visas kitas sferas. Pavyzdžiui, kalbama apie konkurenciją tarp universitetų. Kas per velniava? Universitetai išvis nėra ekonominiai vienetai, jie negali siekti savo tikslo, jeigu elgiasi pagal ekonomikos taisykles. Arba ligoninės...
Jeigu mūsų politinė sistema yra tapusi kapitalistinės sistemos dalimi, mums demokratiją reikia kurti kur nors kitur. Demokratinis valdymo modelis šiuo metu yra tokioje gilioje krizėje, iš kurios jam bus labai sunku išlipti. Iš principo dabartinė politinė sistema turėtų būti ir turės būti pakeista kokia nors kita. Labai tikiuosi, kad ta kita sistema galės būti pastatyta ant tokių principų, kurie normaliam, inteligentiškam žmogui galėtų būti priimtini".
Parengta pagal R. Raudo pranešimą "Europos rytdiena: racionalumo įkaitai", skaitytą šių metų "Santaros-Šviesos" suvažiavime Alantoje.
Reinas Raudas - garsus estų rašytojas, japonų kultūros žinovas, filosofas ir eruditas, laisvai kalbantis 16 kalbų, tarp jų - ir lietuviškai. R. Raudas yra nemažai prisidėjęs prie Estijos aukštojo mokslo reformos. 1988 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Estijos humanitarinį institutą, kuris, neskaitant bažnytinių, tapo pirmuoju privačiu universitetu visoje Rytų Europoje. Šiuo metu R. Raudas vadovauja 2002 m. įsteigtam Talino universitetui.