Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Jose Manuel Barroso ir Jerzy Buzek

Rinkimės neromantišką Europos Sąjungą

Gal ir netyčia, tačiau Briuselio strategai pernelyg dažnai ES laiko valstybės tipo komercine įmone.
Antrosios 2010 m. sesijos metu Europos Sąjungai teks ieškoti naujų apibrėžimų. Europos Tarybos prezidentas Hermanas van Rompuy pramankština kaulus imdamasis ES finansinės ir geopolitinės būklės, tuo tarpu Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barroso siekia susigrąžinti iniciatyvą tokiose srityse kaip, pavyzdžiui, vieninga rinka, skelbia „European Voice“.

Vyraujant dabartinei atmosferai, abu susiduria su didžiuliais sunkumais. Vos ne kasdien žurnalistų vedamuosiuose straipsniuose prognozuojamas nacionalizmo augimas ir galas ES. Bet argi būtų per daug fantastiška tikėtis, kad, išradingai tvarkantis, tokia atmosfera iš tiesų galėtų išryškinti stipriąsias Sąjungos puses?

Nacionalinės vyriausybės nusiteikę skeptiškai. Jie Briuselio pozicijoje įžvelgia pasipūtėlišką romantizmą, visai netinkamą šiais sunkiais laikais. Be to, šalyse narėse nuotaikos kur kas niūresnės ir skirtumai tarp jų didesni, nei kol kas linkę pripažinti J. M. Barroso ar H. Van Rompuy.

Būtų kur kas naudingiau, jei šis dvejetas pradėtų nuo to, kad nebeskleistų nuomonės, jog 27 ES narės susimetė į bendrą iždą tik vedamos bendros misijos pojūčio, solidarumo ir pasitikėjimo. Ko gero, išskirtinis ES privalumas – tai jos gebėjimas priimti ir susidoroti su skirtumais tarp jos narių. Jos stiprybė, su kuria negali varžytis kitos organizacijos, yra institucinė galia, pakankamai tvirta, kad linkusias varžytis tarpusavyje šalis paskatintų mąstyti toliaregiškiau ir dirbti drauge.

Realybėje glaudus ES pasiūlytas bendradarbiavimas yra taikomas ir per plačiai, ir per siaurai. Per plačiai, nes skatinamas tokiose srityse, kur panaudoti Sąjungos stiprybes nėra galimybių. Per siaurai, nes novatoriškų sprendimų, kuriuos ES galėtų suteikti, gausybės ragas dar toli gražu neišseko.
ES romantikai baksnoja pirštu į tokias vertybes kaip solidarumas ir bendros atsakomybės jausmas, norėdami taip pateisinti bendradarbiavimą beveik visos srityse. Jei šalis nares iš tiesų taip stipriai vienytų šios vertybės, Sąjunga, tiesą sakant, galėtų elgtis tarsi viena darni valstybė.
Tačiau taip nėra. Iš tikrųjų neįprastai stiprios ES institucijos tik sukuria tokias vertybes mėgdžiojančią struktūrą.

Hermanas van Rompuy
Hermanas van Rompuy
© Scanpix

Mąstant išradingiau buvo galima sugalvoti ką nors kita. Kiekviena šalis narė gali varžytis su tokiais priešininkais kaip JAV, pasinaudodama bent kai kuriais imigrantus pritraukiančiais veiksniais, pavyzdžiui, kalba, valdžios režimas ar istoriniai ryšiai. ES galėjo pasiūlyti savo pagalbą panašius konkurencinius pranašumus turinčių šalių grupėms, nusitaikiusioms į tam tikras trečiąsias šalis, o šios grupės netgi galėjo emigrantams suteikti galimybę judėti iš vienos grupės darbo rinkos į kitą.

Briuselio pozicijoje neabejotinai pastebime kur kas daugiau negu šiaip romantiškų svajonių apie valstybės sukūrimą dvelksmą: vis dar yra federalistų ir tokių, kurie laiko bendrąsias vertybes savaime egzistuojančiu dalyku, o ne siektinu tikslu. Bet apskritai romantizavimas – ir homogenizacija – įrodo, kad šiai struktūrai trūksta vaizduotės: kai niekas nesistengia ES įvardinti tuo, kas ji iš tiesų yra, strategijų rengėjams lengva remtis nacionalinei politikai būdingais principais ir sampratomis.
J. M. Barroso ir H. Van Rompuy turėtų atsikratyti romantiško požiūrio. Kai jie tai padarys, galės nuosekliau ir visapusiškiau įvertinti, kaip ES gali panaudoti skirtumus tarp jos narių, o ne leisti tiems skirtumams tapti kliūtimis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA