Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (3)
Protestai Ukrainoje

Protestai, kaimynystė ir amžinasis kandidatavimas

Kai 2007 m. rašiau straipsnį „Nenorime būti kaimynai“, kalbinti Kijevo gyventojai pasakojo, kad ES jiems asocijuojasi su tvarka ir geresniu gyvenimu, tuo tarpu politikai ir organizacijų atstovai pabrėžė, jog jau gana Ukrainą laikyti Europos kaimyne – Ukraina yra Europoje ir laikas tai pripažinti. Nors pastarųjų savaičių neramumai Ukrainoje daugeliui europiečių veikia kaip patvirtinimas, kad ukrainiečiai jau nusprendė ir Europa yra jų pasirinkimas, ilgainiui sujudimas baigsis. Kas nutiks po to, kai visi grįš į darbus ar mokymo įstaigas, yra ne vien ukrainiečių sprendimas – tai ir klausimas Europos Sąjungai, ką daryti su „periferija“.

Jau kurį laiką ES numačiusi veikti koncentrinių apskritimų principu: pagrindiniame rate yra eurozonos narės, antrame – kitos ES narės, trečiame – šalys kandidatės ir Europos ekonominės erdvės valstybės, nedalyvaujančios sprendimų priėmime, bet įsitraukusios į bendrąją rinką, visa kita vadinama „trečiosiomis šalimis“. Čia išsiskiria kaimynystės šalys (Šiaurės Afrika, Vidurio Rytai ir Rytų Europos ne ES šalys), kurios turėtų būti vienu ratu arčiau nei JAV, Kinija ar kitos šalys, su kuriomis aktyviai prekiaujama, bet santykiai yra iš principo kitokie. Nenumatyta, kad JAV ar Kinija gravituos link ES, kitaip tariant, perims jos principus. ES numato nemažai lėšų kaimynystės šalims: tai - ir parama pilietinei visuomenei, ir įvairios mainų programos bei galimybės šių regionų studentams pasimokyti ES. Kaip ir kiti tarptautiniai donorai, ES siekia ugdyti tuose regionuose proeuropietišką elitą.

Skirtingai nei kandidates, kaimynystės šalis numatyta ten ir palikti. Vakarų Balkanų valstybės iš anksto numatytos būti kandidatėmis – netgi vartojama sąvoka „potencialios kandidatės“, kol derybos neprasidėjusios. Pavyzdžiui, „Erasmus Mundus“ programoje, kuri remia studentų mainus ir bendrų magistro bei daktaro programų kūrimą tarp universitetų, kandidatės ir „potencialios kandidatės“ yra vienoje kategorijoje, o kaimynystės šalys – kitoje, nors politiškai kandidačių statusas kitoks nei visų kitų. Būti kaimynystėje reiškia, kad narystė nenumatyta.

Protestuotojams Ukrainoje ir toks statusas – geriau nei jokio. Suartėjimas su ES jiems – kryptis, vektorius, tam tikrų principų laikymosi pažadas. Tačiau svarstant, ar ilgam jiems to užteks, verta prisiminti „amžinosios kandidatės“ Turkijos pavyzdį. Turkijoje irgi šiemet kilo protestai (nors ir dėl kitų priežasčių), per socialinius tinklus sklido vaizdai, įrodantys policijos žiaurumą ir protestuotojų kūrybiškumą. Buvo nemažai revoliucinių nuotaikų. Tikėtasi, kad kažkas pasikeis. Vėliau viskas nuslopo ir grįžo į senas vėžes.

Turkija ir Ukraina neretai vaizduojamos kaip tiltas tarp „Rytų“ ir „Vakarų“. Tarp jų bendra ir tai, kad tai yra didelės valstybės su daug migruoti pasiruošusių gyventojų ir išplėtotu žemės ūkiu, kuris, prisijungus prie ES, sudarytų konkurenciją dėl subsidijų braškančios Bendrosios žemės ūkio politikos kontekste. Tuo jos labai skiriasi nuo Vakarų Balkanų. Tarp Ukrainos ir Turkijos bendra ir tai, kad abiejų politikai, taip pat ir gyventojai, žino, kad didžiausia kliūtis potencialiai narystei ES būtų kaimynės veto . Ukrainos atveju tai – baimė sugadinti santykius su Rusija, Turkijos – nesutarimai su Graikija ir Kipru. Šie veiksniai pakerta tikėjimą, kad gilesnis suartėjimas su ES priklauso nuo politikų ir visuomenės pastangų, didėjančio skaidrumo, stiprėjančios demokratijos ir geriau apsaugotų žmogaus teisių. Keliaujantys akademikai ir užsienyje studijuojantis jaunimas iš šių šalių itin skaudžiai pajunta spąstus, kuriuose atsidūrė. Dalyvavimas mainų programose ir tinklaveikos renginiuose sukuria lygybės su kolegomis iš ES įspūdį, bet jis tuoj pat išsisklaido, kai reikia gauti vizą ar leidimą gyventi svetur.

Vienas pagrindinių skirtumų tarp Turkijos ir Ukrainos visgi yra tai, kad Turkijai nesunkiai prieinamas regiono lyderės vaidmuo, šalies ekonomika krizės sąlygomis neblogai atsilaikė, itin didelės priklausomybės nuo nenuspėjamų kaimynių nėra. Šalies valdžia demonstruoja, kad jai pabodo „amžinosios kandidatės“ statusas ir mielesnis regiono lyderės vaidmuo. Valdančiosios partijos politikų ir premjero pasisakymai, kad negalima visur kopijuoti vakariečių, rodo slopstantį norą prisitaikyti. Ukraina tokios prabangos neturi. Alternatyva – dar didesnis suartėjimas su Rusija – Ukrainai irgi numato būti periferijoje. Galbūt Ukrainos protestuotojams kaip tik dėl to toks suartėjimo su ES minimumas yra pakankamai geras.

Parengė Daiva Repečkaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA