Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Prasiskolinusi Europa. Kas toliau?

Prasiskolinusi Europa. Kas toliau?

Pastaruoju metu daugelio Europos Sąjungos šalių Vyriausybės paskelbė nacionalinių biudžetų deficito mažinimo programas. Sunku prisiminti panašią situaciją ES, kai tiek daug valstybių narių vienu metu būtų pradėjusios įgyvendinti biudžeto konsolidavimo priemones. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Baltijos valstybės, panašių priemonių ėmėsi dar prieš pusantrų metų, prasidėjus didesniam nei daugelyje kitų Europos šalių ekonominiam nuosmukiui. Kitos šalys, daugiausia Pietų Europoje, buvo priverstos parengti deficito mažinimo programas šiais metais, paaiškėjus tikrajai prastai jų finansų būklei ir išaugus investuotojų nepasitikėjimui šių šalių politikų gebėjimu tinkamai tvarkyti viešuosius finansus.

Tačiau ne vien Vidurio ir Rytų bei Pietų Europos valstybės ėmėsi deficitų mažinimo. Į šių šalių gretas stojo ir tokios tradiciškai konkurencingomis laikomos ir gan griežtu finansų tvarkymu garsėjančios valstybės kaip Vokietija, Danija ar Suomija. Biudžeto drausmė tapo ir vienu svarbiausių naujosios koalicinės Britanijos vyriausybės darbotvarkės klausimų. Be to, Vokietijos vadovai ne tik įtvirtino savo šalyje teisinę prievolę riboti biudžeto deficitą, bet ir paragino kitas ES valstybes pasekti jų pavydžiu. Tuo pačiu jau kurį laiką vyksta diskusijos dėl ES lygmeniu taikytinų sankcijų ir paskatų toms šalims, kurios nesilaikys įsipareigojimų vykdyti griežtą finansų politiką ir didins savo skolas. Galimas priemones šį pavasarį pasiūlė Europos Komisija. Tai buvo ir viena iš pagrindinių paskutinės Europos Vadovų Tarybos temų, o konkrečius pasiūlymus dėl „sustiprinto ekonominio koordinavimo“ iki spalio mėnesio turėtų pateikti ES Prezidento suburta darbo grupė.

Mažinimas atspindi prastą finansų būklę

Ši nacionalinių biudžetų deficito mažinimo banga atspindi prastą daugelio Europos šalių finansų būklę, nulemtą išlaidavimo politikos ekonomikos augimo metais, taip ir neįvykdytų struktūrinių reformų ir smukusios ekonomikos bei tebesitęsiančio investuotojų nepasitikėjimo kai kuriomis šalimis. Europos Komisijos vertinimais, ES valstybių skola netrukus turėtų viršyti 80 proc. Sąjungos BVP. Be to, Komisijos duomenimis, šiuo metu tik trys ES valstybės – Estija, Švedija ir Liuksemburgas – atitinka Stabilumo ir augimo pakto taisykles, ribojančias biudžeto deficitą (ties 3 proc šalies BVP) bei valstybės skolą (ties 60 proc. šalies BVP). Beje, negalima nepastebėti įspūdingų Estijos rodiklių – pačios mažiausios visoje ES valstybės skolos ir santykinai mažo biudžeto deficito, kurį jai pavyko išlaikyti nepaisant santykinai didelio ES ekonomikos nuosmukio. Likusioms ES valstybėms pradėta perteklinio biudžeto deficito procedūra, pagal kurią jos turi sumažinti deficitus ir įsiskolinimą iki nustatytų ribų per ateinančius keletą metų. Pavyzdžiui, Lietuva turi sumažinti biudžeto deficitą iki 3 proc. BVP jau 2012 m.

Tam, kad šie fiskalinės drausmės atkūrimo planai būtų įgyvendinti reikia iš tiesų labai rimtų nacionalinių biudžetų pertvarkų, o ilgalaikėje perspektyvoje – ir konkurencingumo stiprinimo priemonių. Visa tai susilaukia nemenko pasipriešinimo kai kuriose ES šalyse, pirmiausia nepasitenkinimo tų, kurie buvo įpratę prie dosnių išmokų ar kitokių garantijų. Be to, nemažai politikų taip pat nėra linkę imtis griežtų taupymo priemonių ir verčiau perkeltų didesnio įsiskolinimo naštą į ateitį, nei taupytų dabar. Tai stiprina investuotojų nepasitikėjimą kai kurių šalių gebėjimu vykdyti savo įsipareigojimus tvarkyti finansus, be to, situaciją komplikuoja ir išliekantis neaiškumas dėl kai kurių šalių bankinės sistemos tikrosios būklės. Beje, klausimas ar Vokietija ir Prancūzija būtų nusprendusios kurti finansinės pagalbos Graikijai mechanizmus, jei jų bankai nebūtų turėję Graikijos obligacijų, nėra vien retorinis ir neatmestina tikimybė, kad ateityje Graikijos gebėjimo vykdyti įsipareigojimus ir jos narystės euro zonoje klausimas vėl iškils tokiu pačiu aštrumu.

Išlaidavimas problemas tik pagilintų

Visgi stebint šias pastangas išsaugoti viešųjų finansų stabilumą ir diskusijas dėl siūlomų priemonių kyla keletas klausimų. Dar prieš pusantrų metų daugelyje šalių vyravo nuomonė, jog smukus ekonomikai būtina didinti viešąsias išlaidas ir tokiu būdu palaikyti paklausą bei ekonominę veiklą. Kai kurie ekonomistai, tuo metu raginę stimuliuoti ekonomiką, šį pavasarį jau prabilo apie viešųjų finansų krizę. Tačiau dabartinė situacija galėjo būti nesunkiai numatyta, nes net ir tikintis, jog paklausos palaikymas netrukus atgaivins Europos šalių ekonomiką, būtų pernelyg optimistiška manyti, kad tai dar labiau nepablogintų viešųjų finansų būklės. Beje, kai kurie analitikai, ypač JAV, ir toliau ragina Vokietijos bei kitų Europos šalių vyriausybes didinti išlaidas, manydami, jog taupymo programos gali užkirsti kelią Europos ekonomikos atsigavimui.

Diskusija apie ES valstybių biudžeto politikos griežtinimo laiko pasirinkimą yra tik vienas platesnių ginčų tarp ekonomistų klausimas. Daug argumentų už tolesnį išlaidavimą šiame ginče remiasi sunkiai patikrinamomis prielaidomis apie gebėjimą paskaičiuoti tinkamiausią „išėjimo iš krizės“ laiką, neįvertina investuotojų lūkesčių svarbos ir pernelyg nesirūpina tuo, kas įvyks po keleto metų ir kokią papildomą skolų naštą gali sukurti tolesnis išlaidavimas (kaip kažkada rašė J. M Keynes, „ilgalaikėje perspektyvoje visi mes būsim mirę“). Atrodo, jog šitaip mėginama išspręsti problemą tokiomis priemonėmis, kurios ją ir sukūrė. Ne paklausos trūkumas yra svarbiausia Europos ekonomikos problema, bet daugelio jos šalių konkurencingumo trūkumas ir prasta viešųjų finansų būklė. Išlaidų didinimas veikiausiai nespręstų nei vienos, nei kitos problemos, o tik jas pagilintų.

Todėl dabartinis susirūpinimas ES valstybių biudžetų padėtimi yra visiškai pagrįstas, nors ir smarkiai pavėluotas. Tačiau kitas svarbus klausimas – kaip jį spręsti. Atrodo, jog absoliuti dauguma ES valstybių renkasi politiškai paprasčiausią kelią, kai keičiami ir mokesčiai, ir biudžeto išlaidos. Kitaip sakant, mokesčių pusėje siekiama išplėsti jų bazę ir padidinti tarifus, o išlaidų pusėje užšaldomas jų dydis ar (vis dar retais atvejais) išlaidos mažinamos arba atidedamos. Šitaip prisitaikymo našta tarsi paskirstoma įvairioms visuomenės ir verslo grupėms. Tačiau nors politiškai toks metodas galbūt ir optimalus, ir, nepaisant viešų protestų, priimtinas nacionaliniams parlamentams, neaišku, ar jis yra pats tinkamiausias ilgalaikio ekonomikos atsigavimo atžvilgiu. Pavyzdžiui, ar mokesčių didinimas nemažina paskatų investuoti į produktyvią veiklą ir plėtoti verslą, koks santykis tarp papildomų įplaukų ir perskirstymo procese prarandamų išteklių, ar išlaidos mažinamos būtent ten, kur jos mažiausiai pateisinamos. Ir apskritai, įvertinant kiek ekonomikos kilimo metais augo biudžeto išlaidos – Lietuvoje jos augo daug sparčiau, nei BVP – apskritai reikia pirmiausia žiūrėti į išlaidų mažinimo pusę.

Būdai persitvarkyti

Šiuo atžvilgiu svarbiausia turėti aiškius principus, kuriais remiantis būtų sudaromi biudžeto deficito mažinimo priemonių paketai. Tokių principų rinkinį praėjusią savaitę pasiūlė „The Economist“, komentuodamas naujos Britanijos Vyriausybės planus radikaliai sumažinti biudžeto deficitą. Jie apima tris siūlymus: didžioji dalis deficito mažinimo turi būti daroma mažinant išlaidas (taupant), bet kokie nauji mokesčiai, jei jie būtų reikalingi, turi apmokestinti tik vartojimą, ir bet kokie įplaukų ir išlaidų pokyčiai turėtų būti susieti su valstybės vaidmens pertvarka. Ypač svarbus yra trečiasis principas, nes jis ir reiškia, jog tokie pakeitimai nėra vien biudžeto subalansavimo klausimas (nors tai neabejotinai svarbu). Jie prasmingi ir nebus trumpalaikiai tik tada, kai bus susieti su diskusija apie iš mokesčių mokėtojų finansuojamų paslaugų sąrašą, kokybę ir valstybės funkcijas apskritai. To kol kas labiausiai trūksta ir Lietuvoje, kur geriausiu atveju pasitenkinama nuoroda į perskirstymo mastą ar atskirų mokesčių dydžius. Tačiau santykiniai perskirstymo mastai nėra tinkamas kriterijus, nes juos reikia vertinti, atsižvelgiant į tai, kokią vertę atneša biudžeto išlaidos, kiek jų iššvaistoma dėl korupcijos ir prastos institucijų kokybės, kiek jos dubliuoja tai, ką kuria privatus sektorius. Perskirstymo per biudžetą Lietuvoje padidinimas toli gražu nereiškia, kad automatiškai pagerės sveikatos apsaugos, administruojančių verslą institucijų ar kitų paslaugų kokybė.

Taigi sveikintina, kad Lietuvos vyriausybė stebi, kas vyksta kitose Europos šalyse, analizuoja ir pateikia visuomenei kitų šalių rengiamas priemones. Gerai, kad rodoma, jog kai kurios įvykdytos priemonės buvo būtinos tam, kad valstybė galėtų laiku mokėti atlyginimus ir išmokas iš biudžeto. Gerai, kad siekiama apriboti šalies skolos augimą ir pirmiausia sustabdyti jos aptarnavimo išlaidų didėjimą. Gerai, kad ir toliau telkiamasi ties biudžeto išlaidų ribojimu. Tačiau vieši Vyriausybės atstovų pasisakymai ir ypač diskusijos Seime ir toliau apsiriboja atskiromis priemonėmis, kurios ne tik neparodo jų ryšio su šalies ilgalaike vizija, biudžeto lėšų panaudojimu įgyvendinant svarbiausias valstybės funkcijas, bet ir erzina visuomenę, nes aiškiai nepagrindžia tokių priemonių reikalingumo. Žinoma, diskusija apie viešųjų finansų prasmę ir struktūrą daug kam atrodo pernelyg abstrakti, tačiau įvertinant Lietuvoje vykstančią diskusiją apie šalies ilgalaikę viziją (Lietuva 2030), ES vykstančius svarstymus apie paskatas ir sankcijas laikantis biudžeto drausmės bei poreikį toliau tvarkyti Lietuvos viešuosius finansus, neišnaudoti progos susieti šiuos procesus būtų rimta klaida.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA