Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (2)
Prancūzų „žemaitis“: regiono kalbą galima išgelbėti padarius ją valstybine

Prancūzų „žemaitis“: regiono kalbą galima išgelbėti padarius ją valstybine

Prancūzas europarlamentaras iš Korsikos Francois Alfonsis yra įsitikinęs, kad leidimas bendruomenėms įsiteisinti savo regionų kalbas, ne tik išgelbėtų šį nykstantį kultūrinį paveldą, bet ir sumažintų įtampas Europoje. Skeptikai sako atvirkščiai, kad parama tokiems regionų siekiams yra dinamitas po ES vienybės pamatais, kuris gali tik paskatinti separatizmą.

Klišės apie tipinį Prancūzijos korsikietį yra šiek tiek panašios į tas, kuriomis paprastai liaudyje apibūdinamas Lietuvos žemaitis: užsispyręs žmogus, kuris iš pradžių paminės regioną, iš kurio yra kilęs, o paskui šalį, o sutiktas, nebūtinai kalbės kalba, kurią supras žmogus iš kito regiono.

Korsikietis europarlamentaras F. Alfonsis Prancūzijoje labiausiai žinomas dėl dviejų dalykų: dėl to, kad jis pasakė – ne, kai jį vakarieniauti pakvietė populiariausias Prancūzijos Vyriausybės narys vidaus reikalų ministras Emanuelis Vallsas ir dėl savo kovos už nykstančių Europos kalbų išsaugojimą.

„Aš esu regionalistas ir taip pat esu pro-europietiškas“, - save apibūdina F. Alfonsis.

Interviu „MyEP“ korsikietis europarlamentaras kalbėjo apie savo motyvus kovoti už nykstančias Europos kalbas ir tai, kokiomis priemonėmis jis tai siūlo daryti.

Kas Jus paskatino kovoti už nykstančių Europos kalbų išsaugojimą?

Aš pats esu korsikietis ir yra rizikos, kad tas kultūrinis paveldas, kalba, kuri man dar buvo perduota, išnyks. Tai yra nepateisinama.

Kokiam skaičiui kalbų Europoje gresia išnykimo pavojus?

Tikslų skaičių yra sunku pasakyti, nes ir kalbų tyrinėtojai dėl to ginčijasi. Bet tikrai yra keletas dešimčių tokių kalbų visose kalbų šeimose – lotynų, slavų, keltų ir kitose. Tai yra kalbos, kurios prieš porą amžių klestėjo, o paskui dėl socioekonominės revoliucijos jos susidūrė su sunkumais.

Taip pat yra ir politinė evoliucija. Prancūzijas yra geras pavyzdys, kaip dėl švietimo politikos, draudimų buvo siekiama prancūzų kalbai suteikti išskirtines sąlygas gyvuoti. Tai atsitiko daugiau ar mažiau visose šalyse. Tik senesnėse šalyse mes sukėlėme daug didesnius praradimus nei naujesnėse, kaip, pavyzdžiui, Italijoje, kur tam tikrais atvejais mažumų kalbos išliko daug geriau.

Dabar esame takoskyroje – Europoje iš esmės nepasikeitė valstybių logikos dėl destruktyvaus spaudimo, tai tęsiasi, nors ir mažiau atvirai represyviomis priemonėmis siekiama įtvirtinti valstybinės kalbos dominavimą.

Regionų kalbos yra paveldo dalis. Pavyzdžiui, korsų kalba yra net senesnė už prancūzų, kuri gyvuoja maždaug du su puse amžiaus. Tuo tarpu Korsikoje žmonės savo kalba kalbėjo dar prieš viduramžius. Šiam europiniam paveldui gresia pavojus.

Kalbų saugojimas yra nacionalinė atsakomybė. Ar Europa į tai turėtų kištis?

Kultūriniai klausimai nėra laikoma ES kompetencijos dalis, bet jie yra pripažįstami vertybe. Lisabonos sutartis pažymi, kad reikia išsaugoti Europos įvairovę. Taigi, ES nėra už tai atsakinga politiškai, bet ji atsakinga morališkai.

Taigi, mes dirbame Europos Parlamente, kad pasakytume Europai, kad „jūs turite palaikyti lingvistinę bendruomenę, kuri prašo leisti jiems pristatyti savo planus, kad jie galėtų naudotis europiniais fondais“. Tokios bendruomenės dažnai būna mažos, kartais jas sudaro vos keliasdešimt tūkstančių narių, o kreipimuisi į ES institucijas reikia didelio palaikymo. Mes prašome joms palengvinti sąlygas.

Prancūzų akademija laikosi pozicijos, kad regioninės kalbos yra respublikos turtas, tačiau valstybinė kalba yra vienybės garantas, ir nesutinka, kad regioninės kalbos taptų oficialiomis kalbomis.

Tai yra paremta neracionaliomis baimėmis. Prancūzų kalba nėra tik Prancūzijos Respublikos kalba, tai yra ir Kvebeko Kanadoje, Šveicarijos, Belgijos oficiali kalba, pusė Afrikos kalba prancūziškai. Kitą vertus, jei pasižiūrėsime, kas darosi už sienų, tai Ispanijoje – katalonų, baskų ir galų kalbos yra oficialios kalbos, Italijos Pietų Tirolyje oficiali yra ir vokiečių, o Aostos slėnyje – prancūzų kalbos.

Šveicarija turi keturias oficialias kalbas – vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų, Liuksemburgas – tris : prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių, Belgija – irgi tris: prancūzų, flamandų ir vokiečių. Nėra teisinga sakyti, kad tokia situacija, kai tam tikrame regione šalia valstybinės gali gyvuoti dar viena oficiali kalba, yra neįmanoma.

Prancūzų „žemaitis“: regiono kalbą galima išgelbėti padarius ją valstybine
© Shutterstock nuotr.

Kodėl korsams yra taip svarbu, kad jų kalba taptų valstybine?

Nes tai yra esminė priemonė užkirsti kelią jos išnykimui. Proporcija, kai kalba perduodama iš kartos į kartą, vis mažėja. Jei neįtvirtinsime politikos, kuri leis perduoti kalbą nuo pačių mažiausiųjų per mokyklą, ikimokyklinį mokymą, televiziją, galiausiai, šeimą, tada neatstatysime natūralios kalbos perdavimo grandinės, ir kalba išnyks.

Problemos sprendimo raktas – Kvebeko Kanadoje pavyzdys. Reikia, kad bendruomenės turėtų galimybę padaryti tai, kas buvo padaryta prancūzakalbiams Kvebeke: mokymas, labai tvirtas reglamentas, kad Kvebeke prancūzų kalba negali būti diskriminuojama anglų kalbos atžvilgiu. Ir tai padeda anglofonų vandenyne išlaikyti frankofonišką aplinką.

Taip pat būtų galima galvoti ir kitais atvejais, ne kaip prancūzų kalbai atsilaikyti prieš anglų, bet, pavyzdžiui, korsikiečių prieš prancūzų.

Kai kurie skeptikai sako, kad parama tokiems regionų siekiams veda regionalizmo ir separatizmo link.

Aš esu regionalistas. Bet tai neigimas ir atmetimas skatina žmones būti regionalistais ir kovotojais už nepriklausomybę, nes negebama surasti sprendimo dabartinėje situacijoje. Radus sprendimus Europos valstybės pasieks daug daugiau stabilumo. Yra Europoje daug įdomių pavyzdžių, kaip Suomijos, kuri suteikė oficialios kalbos statusą švedų kalbai, taip pat ir samių kalbai ten, kur gyvena ja kalbantys žmonės.

Europoje kiekvienas rastų savo vietą. Korsikos kalbos likimas yra Paryžiaus problema, o ne Briuselio. Briuselis galiausiai nuspręstų, kad dėl giminiškos kalbos padėtų bendradarbiauti Pietų Prancūzijai ir Italijai. Tai yra jungiantis, o ne skiriantis elementas.

O ar Jūs norėtumėte, kad vieną dieną europarlamentaras iš Korsikos turėtų galimybę Europos Parlamente kalbas sakyti korsikietiškai?

Aš tikras, kad taip bus po 10-15 metų, kai atsiras geresnės informatinės vertimo priemonės. Tai leis korsikiečiui kalbėti korsikietiškai, o salėje sėdintis lietuvis vertimo pagalba jį supras. Tai yra techninė problema.

Kiek Jūs turite gyventojų? Apie tris milijonus? Aš suprasčiau katalonus, jei jie pasakytų: „mūsų yra 6-7 mln., kodėl Jūsų kalba yra oficiali, o mūsų ne?“.

Bet man tai nėra pagrindinis rūpestis. Jei kalbėsiu EP korsikietiškai, Korsikoje neatsiras vienu vaiku daugiau, kuris kalbės mūsų kalba. Tai nėra svarbu. Labai svarbu yra suteikti bendruomenėms laisves įgyvendinti tas priemones, kurios buvo įgyvendintos prancūzakalbiams Kvebeke.

Mes dabar kalbamės prancūziškai, bet Jūs pats mokate korsikiečių kalbą?

Taip.

O Jūsų vaikai?

Mano sūnus kalba mažiau, nes jis mažiau praktikuojasi. Jei nebus imtasi priemonių, kurias minėjau, korsikiečių kalbos ateitis gali būti labai pesimistinė.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA