Europos Sąjunga neretai traktuojama kaip Vokietijos ir Prancūzijos kūdikis. Kitos šalys prisijungė vėliau, dar kitos liko šalia - kaip Šveicarija ar Norvegija; kažkur Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje ir kitur bruzda euroskeptikai; Graikija ir Kipras bankrutuoja... Bet tik ne Berlyne ar Paryžiuj. Tik ne šiose sostinėse, kurios yra tikrasis Europos centras, kurios diktuoja ES tendencijas, santykius su išorės veikėjais, plėtrą, be kurių jokie svarbiausi sprendimai nepriimami. Dar daugiau - tai dvi didžiausios ekonomikos eurozonoje, nemažai prisidedančios prie Europos stabilumo.
Tačiau pastaruoju metu šis tandemas ima braškėti. Apžvalgininkai pastebi, kad tarp Vokietijos ir Prancūzijos atsiranda vis didėjantis skirtumas - tiek ekonomikoje, tiek nusiteikime dėl Europos Sąjungos ateities. Šios dvi šalys buvo laikomos ES šerdimi, tačiau Prancūzijai patekus į jau trečią nuosmukį, kyla klausimas, ar sugebės Vokietija ištraukti visą euro zoną iš duobės.

Tai turėtų būti ypač aktualu mūsų kaimynams latviams, besiruošiantiems įsivesti eurą. Tačiau stebint iš Lietuvos pusės, ši vis labiau pastebima įtampa irgi verčia susimąstyti. Lietuvoje dominuoja požiūris, jog kalbant apie Europos integraciją reikia vadovautis formule: „kuo daugiau Europos Lietuvoje“, tačiau nėra atsakoma į klausimą, kokios Europos norime. Prancūzijai vis labiau vienijantis su pietinėmis ES šalimis ir reikalaujant švelninti griežtus kontrolės reikalavimus iš Berlyno – kur stovės Lietuva?

Kažkada vienas pažįstamas diplomatas paatviravo: Europos Sąjungoje nieko svarbaus nevyksta be Vokietijos pritarimo. Ir vis dėlto didžiausias Berlyno ramstis – o kartu ir atsvara – buvo Paryžius. Kur links pakryps Vokietijos Europos politika, kai dėl politikos krypčių ir priemonių teks įtikinėti ne tik krizės iškamuotus pietus ar euroskeptiškus britus, bet ir artimiausia buvusią partnerę, galima tik spėlioti. Iki šiol Angela Merkel savo partneriams ES siekė primesti vokišką ūkio ir politikos formulę: taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti. Berlynas siekė gilios integracijos ir santykiuose su Rusija rėmėsi visų pirma nacionaliniais interesais.

Lietuvos pirmininkavimo tikslai labiausiai nukreipti į Rytų kaimynystę, energetikos saugumą ir išorės sienų stiprinimą – tai sritys, kurios niekada nebuvo pagrindiniais Berlyno prioritetais. Taip pat kalbame apie ekonominį stabilumą ir augimą ES – kuris yra pagrindinis rūpestis daugelyje Europos šalių. Ir vis dėlto neveikiant varomosioms jėgoms Paryžiuje ir Berlyne, tai bus kur kas didesnis iššūkis. Net jei A.Merkel ir sieks rezultatų prieš artėjančius Bundestago rinkimus šių metų rugsėjį.

Kas gi nutiko, kad divejų didžiųjų valstybių keliai ima išsiskirti? Per pastaruosius keletą metų Vokietijos ir Prancūzijos ekonomika vystėsi skirtingais tempais – pastebima, kad galiausiai tai pradėjo atsiliepti ir kitose bendradarbiavimo srityse. Šiemetinė BVP augimo statistika rodo, kad Prancūzijos ir vėl laukia nuosmukis – jau trečiasis nuo didžiosios ekonominės krizės pradžios. Tuo tarpu Vokietijai pavyko nuosmukio išvengti. Prancūzai prekyboje patiria deficitą, kai vokiečiai gali džiaugtis pertekliumi. Prancūzijoje nedarbas pasiekė aukščiausą tašką per keturiolika metų - 10.6% proc, o Vokietijoje jis artėja prie geriausių rezultatų per pastaruosius 23-ejus metus.

Nenuostabu, kad ir viešoji nuomonė, anksčiau sutapusi įvairiais klausimais, dabar pradeda išsiskirti. Jei prieš penkerius metus 68%vokiečių ir 62% prancūzų palankiai vertino ES, šiandien Vokietijoje nuotaikos panašios (60%), o o štai pancūzai atrodo itin nusivylę - šiandien ES palankiai vertina tik 41% prancūzų. Tai mažiau net už euroskeptiškumu pagarsėjusią Britaniją. Pancūzija dabar lenkia tik graikus ir čekus.

Prancūzijoje jaučiamas nusivylimas ne tik Europos Sąjunga. Mažiau nei penktadalis mano, jog šalis vystosi tinkama linkme, ir tik 9% ekonomines sąlygas Prancūzijoje laiko geromis. Prancūzai nepatenkinti ir tuo, kaip metus prezidento poste išbuvęs Francois Hollande tvarkosi su ekonomine krize. Pats pro-europietiškas Hollande patiria vis daugiau spaudimo "kovoti su Europos Sąjunga", kas Prancūzijoje verčiama kaip Vokietija.

Parengė Renata Skardžiūtė – Kereselidze