Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (1)
Po Krymo: kas liks iš Rytų partnerystės?
AP/Scanpix

Po Krymo: kas liks iš Rytų partnerystės?

Kol Ukrainoje dar virė protestai ir buvo planuojamas referendumas, Azerbaidžano sostinėje Baku vyko diskusija apie Europos Sąjungos Rytų partnerystę ir apie šio politikos mechanizmo ateitį. Išties, ar tikrai prasminga toliau tempti tokį skirtingą požiūrį į ES turinčias šešias šalis ant vieno kurpalio? O gal įvykiai Ukrainoje parodys, kad kaip yra - taip gerai, ir likusios šalys suskubs įgyvendinti Rytų partnerystės reikalavimų?

Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto profesorius Aleksandras Zadorožnijus, anksčiau patarinėjęs Julijai Tymošenko, teigia, kad, protestams prasidėjus, visi pamiršo apie Rytų partnerystės sutarties juodraštį. Šis numatė gilesnę ekonominę integraciją, bet svarbesnis esąs principinis pasirinkimas dėl politikos krypties – būtent šiuo pagrindu „per tris mėnesius susikūrė ukrainiečių politinė tauta“. Pasak Ukrainos akademiko, ES turėjo tokio juodraščio nė neaptarinėti, nes tuometinio premjero Viktoro Janukovyčiaus rankos jau buvo suteptos krauju.

Vis dėlto kiti ekspertai neabejoja, kad derybos dėl integracijos su ES ir toliau lems Ukrainos ir kitų Rytų partnerystės šalių vidaus politikos sprendimus. Dr. Rovshanas Ibrahimovas iš Kaukazo universiteto Azerbaidžane ir Strateginių studijų centro prie Prezidento primena, kad Europos kaimynystės politika, kurios dalis yra Rytų partnerystė, reiškia „viską, išskyrus institucijas“. ES negali Pietų Kaukazui kartu su Ukraina, Moldova ir Baltarusija pažadėti narystės, bet taip pat negali palikti jų be jokios strategijos.

Taip ES bando įkalbėti šias šalis žaisti pagal savo taisykles, kurios ne visoms naudingos. Juk pati Rytų partnerystė, galima sakyti, tam tikras Frankenšteinas, kurį bandoma gaivinti, sulipdžius savarankiškai praeityje politiškai susiorganizavusias GUAM šalis (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova) su prorusiškomis šalimis (Armėnija ir Baltarusija), kad jos neliktų be jokios strategijos, pažymėjo Baku valstybinio universiteto dėstytojas Bakhtiyaras Aslanbayli.

Po to, kai Gruzija parodė itin didelį entuziazmą, imta bijoti, kad šis politikos mechanizmas nesukurtų per didelių lūkesčių. Tuo tarpu Azerbaidžanas nusprendė neapsispręsti, su kuo glaudžiau bendradarbiauti, - Briuseliu ar Maskva. Prekiauti nafta keliai ir taip atviri, o laisvas prekių importas iš ES sužlugdytų vietinius gamintojus, pažymėjo keli ekspertai. Pasak politologo, kaip alternatyva Rusijos siūloma Eurazijos Sąjunga pasmerkta žlugti – nė vienos iš kviečiamų šalių ekonominiam elitui ji nenaudinga, tai - tik politinis signalas, kuriuo derybų partneriams skleidžiama tam tikra žinia.

Šiuos teiginius mėgino teoretizuoti Prahos metropolinio universiteto dėstytojas Mitchelas Aaronas Belferis, kurio manymu, Šaltasis karas apskritai yra pasibaigęs tik kaip tapatybių, tapatinimosi su valstybėmis ir vertybių karas. Strateginiai svarstymai liko tie patys.

Kaip teigia Yildiz technologijos universiteto profesorė Nursin Güney, vos tik iškyla „kietosios galios klausimų“, pasimiršta ir apsižodžiavimai tarp ES ir NATO. Pasak NATO atstovo Pietų Kaukazui Williamo Lahue, ES diplomatijai turi daugiau pinigų nei NATO.

Skirtingai nei NATO, kur už narystę reikia susimokėti, ES vadovaujasi „daugiau už daugiau“ politika, kur bendradarbiaujančios šalys gauna finansinės naudos, jei vykdo ES siūlomas reformas. ES finansai regione, pasak diplomato, bus dar aktualesni, nes JAV nori kuo greičiau pasitraukti iš šio regiono – nėra jokios karinės ar politinės priežasties jame laikyti savo dalinius.

Tarptautinių ekspertų nuomone, stebime tam tikrą praregėjimą, kad kitaip nei buvo manoma po Šaltojo karo pabaigos, senoviniai galios aiškinimosi būdai - karinės galios demonstravimas, kolonijinio žemėlapio braižymas - neišnyko. Tačiau argi ne visada nutikus kokiam netikėtam įvykiui post factum iš politologų girdime, kad visos prielaidos tam buvo ir įvykis buvo dėsningas? O ar galima pagal aptiktus dėsningumus nuspėti ateitį?

Politologai sutaria, kad padidėjęs Rusijos spaudimas, galbūt išsigandus Rytų kaimynystės potencialo, paskatins Rytų kaimynystės šalis aiškiau apsispręsti dėl politikos krypčių. Tačiau kad įvyktų tikra integracija, reikalingi tvirtesni nei esami įsipareigojimai, pvz., nutarti, kas užtikrins per Pietų Kaukazą einančių dujotiekių saugumą. Buvo išsakytas teiginys, kad NATO sutarčiai galbūt reiktų 4.5 straipsnio (tarpinio varianto tarp abstrakčios partnerystės su ne narėmis ir įsipareigojimo ginti nares užpuolimo atveju). O Europos Sąjungai? Galbūt dar smulkiau rūšiuoti kaimynystės politikos valstybes?

Daiva Repečkaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA