Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Pirmininkavimas ES Tarybai – ne generalinis direktorius, bet viduriniosios grandies vadybininkas

Pirmininkavimas ES Tarybai – ne generalinis direktorius, bet viduriniosios grandies vadybininkas

Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 metų gruodį kas pusmetį Europos Sąjungos (ES) Tarybai pirmininkaujančios ES narės neteko daug galių. Tačiau ar visų? Ką Lietuva gali pasiekti nuo liepos 1 dienos, atėjus jos eilei pirmininkauti ES Tarybai?

Ko daryti nebegalima

Kas pusmetį rotuojamas pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai buvo sukurtas tam, kad Europoje neiškiltų vienas susitelkęs politinių galių centras. Rotuojamas pirmininkavimas užtikrino, kad ir mažos ES narės gali daryti įtaką ES sprendimams. Pirmininkaujanti ES šalis turėjo įtaką darbotvarkei, tarpininkavimui ir atstovavimui. Tačiau su Lisabonos sutartimi atstovavimo „užsieniui“ – trečiosioms šalims – visos ES vardu neliko.

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjunga įsteigė prezidento postą, kurį užėmė Hermanas van Rompuy, ir jį paskyrė pirmininkauti Europos Vadovų Tarybos posėdžiams. Anksčiau suvažiavimams pirmininkaudavo šalis, kuri tuo metu pirmininkaudavo ES. Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro ES narių prezidentai ir premjerai, nustato Europos Sąjungos bendrąsias politikos gaires ir prioritetus ir renkasi du kartus per pusmetį. Tad su Lisabonos sutartimi ES pirmininkaujanti šalis neteko galimybės daryti tiesioginės įtakos ten. Todėl ES pirmininkaujančių šalių įtaka ES smuko nuo „generalinio direktoriaus“ iki „viduriniosios grandinės“ vadybininko (liko nemažai ministrų tarybų, kurioms vis dar vadovauja ES pirmininkaujanti šalis).

ES pirmininkaujančios narės kartu su Lisabonos sutartimi neteko galimybės tiesiogiai atstovauti Europos Sąjungos užsienio santykiuose su trečiosiomis, nepriklausančiomis ES, šalimis. Užsienio reikalų tarybos posėdžiams dabar pirmininkauja speciali ES išorės politikos vadovė Catherine Ashton. Anksčiau ambicijų už ES ribų turinčios narės galėjo tarptautinėje arenoje labiau siekti savo nacionalinių arba regiono, iš kurio yra, tikslų. Taigi, ar vienintelė funkcija ir veikla ES pirmininkaujančiai šaliai po Lisabonos sutarties teliko „dalyvavimas kokteilių vakarėliuose“?

„Viduriniosios grandies“ vadybininkė

Kaip jau minėjau anksčiau, ES pirmininkaujančioms šalims, net ir netekus galimybės pirmininkauti Užsienio reikalų tarybai, liko daug kitokių tarybų. Be Užsienio reikalų tarybos, Europos Sąjungos Taryba sudaryta iš dar devynių tarybų: Bendrųjų reikalų, Ekonomikos ir finansų reikalų, Teisingumo ir vidaus reikalų, Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų, Konkurencingumo (vidaus rinkos, pramonės, mokslinių tyrimų ir kosmoso), Transporto, telekomunikacijos ir energetikos, Žemės ūkio ir žuvininkystės, Aplinkos bei Švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto. Jų posėdžiams vis dar vadovauja ES pirmininkaujanti šalis, ir, svarbu, sudarinėja posėdžių darbotvarkę. Kitaip tariant, ES pirmininkaujanti šalis gali neįtraukti ir atidėti nenorimus klausimus ir „prastūminėti“ reikalingus pasiūlymus. O tai gana nemaža galia ir galimybė daryti įtaką. Politologas Jonas Tallbergas yra daug prirašęs apie vadinamąją pirmininko kėdės galią (angl. „the power of the chair“).

Pasak jo, ES Tarybai pirmininkaujanti šalis turi glaudesnį ryšį su Europos Komisija, kuri teikia pasiūlymus, be to, gali ir sumažinti Komisijos entuziazmą pateikti kai kuriuos pasiūlymus, kurių ta šalis nenori, parodydama, kad atidės ir vilkins jų svarstymą. Antra, ES pirmininkaujanti šalis iš tiesų sudaro tarybų susitikimų darbotvarkes. Trečia, darbotvarkėse pirmininkaujanti šalis gali suteikti skirtingus prioritetus klausimams, pabrėžti jai svarbesnius ir toliau nustumti mažiau svarbius. Be to, pirmininkaujanti šalis taip pat gali kviesti į neformalius susitikimus jai rūpimais klausimais. Kitaip tariant, jeigu elgiamasi sumaniai, strateguojama, pasitelkiama diplomatija ir derybos, pirmininkavimas gali atnešti naudos siekiant pirmininkaujančios šalies tikslų. Viskas priklauso nuo to, kaip galimybėmis naudojamasi.

Lietuvos prioritetaiLietuva yra paskelbusi artėjančio pirmininkavimo ES Tarybai prioritetus. Ir panašu, kad Lietuva rengiasi siekti savo tikslų pirmiausiai energetikos srityje, įskaitant ir reikalingos energetikos infrastruktūros užtikrinimą (šiuo metu Lietuva neturi nei vienos dujų jungties ar terminalo, kuris jungtų su Vakarų Europa, ir vienintelis elektros tiltas į Švediją vis dar statomas). Be to, stiprinti savo, kaip aktyvios dalyvės Rytų Partnerystėje, vaidmenį su tokiomis šalimis kaip Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Lietuva prie prioritetinių sričių priskyrė ir Baltijos jūros regiono strategijos reikalus bei ES išorės sienų valdymą. 2013 metų pabaigoje pamatysime, kiek iš šių prioritetinių klausimų Lietuvai pavyko stumtelėti į priekį.

Parengė Vija Pakalkaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA