Lisabonos sutartis, žadėjusi atnešti aiškumo ir paprastumo formuojant autentišką Europos užsienio politiką, panašu, kad vis dar nepasiekė nei vieno iš šių tikslų. Formuojama Europos išorės veiksmų tarnyba turėtų tapti vientisa ir svarbiausia diplomatine atrama Europos pastangoms projektuoti savo įtaką už Sąjungos ribų. Šios savaitės Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrų laiškas, dėl ES specialiųjų atstovų pareigybių ateities, vyriausiajai įgaliotinei C. Ashton patvirtina, kad C. Ashton tarnybos vizija nevisiškai atitinka šių šalių lūkesčius.
Vyriausiosios įgaliotinės aplinka nesenai pranešė, kad neatmetama galimybė iš esmės peržiūrėti esamų ES specialiųjų atstovų mandatus. Buvo garsiai suabejota ar ES atstovų postai Pietų Kaukaze, Centrinėje Azijoje ir Moldovoje neturėtų būti panaikinti. Tokia galimybė prieštarauja Europos Sąjungos siekiui turėti didesnę įtaką šiose šalyse.
O šių dienų įvykiai Kirgizijoje ir Europos Sąjungos reakcija apsiribojusi humanitarinės pagalbos teikimu verčia kvestionuoti Europos ambiciją šio regiono atžvilgiu. Mažų mažiausiai klaidinančiai atrodo tokie vyriausios įgaliotinės pasiūlymai, ypač po to kai kita Europos institucija – Europos Parlamentas – priėmė rezoliuciją, kurioje kviečiama priimti Europos Sąjungos strategiją Pietų Kaukaze bei sustiprinti ES vaidmenį sprendžiant užšaldytus konfliktus.
Europos Sąjunga mato Pietų Kaukazą per Rytų Partnerystės ar Europos kaimynystės politikos įgyvendinimo prizmę. Tačiau, objektyviai vertinant, galima suabejoti ar šios iniciatyvos pasiekė konkrečių vertingų rezultatų, ar paspartino taip lauktą politinę ir ekonominę pertvarką ir demokratizaciją šiose šalyse. Europos Parlamento rezoliucija kvietė Europos Sąjungą užimti stipresnį ir aktyvesnį vaidmenį regione, kurio geopolitinė reikšmė nuolat didėja. Išlaikyti šio regiono šalių euro-atlantinės integracijos kryptį, atliepti stiprėjančią Rusijos įtaką, pakeisti sumenkusį JAV prioritetą šioms šalims yra itin svarbūs uždaviniai. ES integracija gali ir turi tapti regiono transformacijos ir vystymosi pagrindu, kitokios alternatyvos būtų gan problematiškos ir vargiai naudingos Europos Sąjungos užsienio politikai.
Pasiūlymas naikinti ES specialiuosius atstovus dar nėra oficialiai paskelbtas, bet jį įgyvendinus specialiųjų atstovų funkcijos ir atsakomybė būtų perduota vietose esančioms „naujosioms” ES ambasadoms. Šis žingsnis atspindėtų esminį ES politikos pokytį Pietų Kaukaze. Šiuo metu regioninį vaidmenį turinčio ES specialus atstovo Peter Semneby pakeitimas trimis ambasadoriais neleistų naujojoje kompozicijoje turėti svarbaus vaidmens sprendžiant regioninės svarbos klausimus ar konfliktus. ES ambasadomis tapusios Europos Komisijos atstovybės neabejotinai turės perimti techninius ES atstovavimo ir bendradarbiavimo su šalimi aspektus, sumažinant ambasadorių politinį įsitraukimą ir vaidmenį.
Tai ne pirmas kartas, kai Europos Sąjungos institucijos prieštarauja viena kitai. Šiuo atveju toks prieštaravimas leidžia regiono šalims savaip interpretuoti besikeičiančią europiečių retoriką. Institucijų susipriešinimas neskatina euroentuziazmo, o atvirkščiai, mažina pasitikėjimą Europos integracijos procesais bei sukelia pagrįstą įtarimą, kad ES priima Rusijos argumentą dėl jos strateginio intereso šios šalyse. Deja, tai dar viena nesamos Europos Sąjungos užsienio politikos iliustracija.