Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (15)
Jose Manuelis Barroso,  Hermanas Van Rompuy, Vladimiras Putinas

Pats nejaukiausias V. Putino ir ES vadovų susitikimas Briuselyje

Labai tikėtina, kad sausio 28 d. įvyksiantis Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Europos Sąjungos (ES) vadovų susitikimas Briuselyje bus pats nejaukiausias iš per pastaruosius 20 metų įvykusių viršūnių susitikimų.

Tačiau, kaip rašoma www.bloomberg.com išspausdintame Thomaso de Wallio komentare, Ukrainą apėmusi krizė taip pat turėtų priminti apie didesnio masto problemas, apėmusias šešias Rytų Europos ir Pietų Kaukazo regiono valstybes (Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą), kurias vienija Rytų partnerystės programa. Šios buferinėje zonoje tarp ES ir Rusijos esančios valstybės šiuo metu patiria tikrą pragarą, be to, šiose šalyse skurdas ir konfliktų pavojus kur kas didesnis nei likusioje Europos dalyje.

Be jokios abejonės, hegemoniškas Rusijos būdas – tai didžiulė problema šioms valstybėms, tačiau jų pačių apsisprendimo dėl strateginės krypties trūkumas kelia dar didesnių bėdų.

ES inicijavo Rytų partnerystės projektą tam, kad buvusioms Sovietų Sąjungos valstybėms būtų pasiūlyti eurointegracijos teikiami privalumai. Gruzija ir Moldova pademonstravo geriausius rezultatus bei įvykdė keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimo metu šios valstybės pasirašė su ES Asociacijos sutartis bei pradėjo derybas dėl Laisvosios prekybos sutarčių, žadančių privilegijuotą prieigą prie vieningos ES rinkos.

Tačiau būtų neapdairu teigti, kad šių šalių gyventojai nori visiškai nusigręžti nuo Rusijos. Šimtai tūkstančių šių šalių piliečių gyvena ir dirba Rusijoje. Be to, daugybė gruzinų, moldavų ir ukrainiečių pasisako už eurointegraciją, tačiau nesutinka siekti šio tikslo ekonominių ir kultūrinių saitų su Rusija nutraukimo sąskaita.

Dauguma gruzinų teigiamai įvertina santykių su Rusija pagerėjimą po 2012 m. Gruzijoje įvykusių rinkimų Gruziniškas vynas bei žemės ūkio produkcija po septynerių metų pertraukos pagaliau grįžo į Rusijos rinką. Tačiau diplomatiniai santykiai vis dar išlieka šalti, o tai susiję su užsitęsusiu konfliktu dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos regionų.

ES neturėtų imtis griežtesnių ar švelnesnių priemonių dėl Gruzijos ir Moldovos. Emocingus pasisakymus vertėtų palikti rusams, o ES turėtų spręsti reikalus remdamasi adekvatumu bei išmintingumu tam, kad būtų laimėtas ginčas dėl eurointegracijos šiose valstybėse.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad didžiausią pavojų europietiškai Gruzijos ateičiai kelia ne Rusija, o šalies viduje esanti izoliacionistines idėjas palaikanti stovykla, kurią remia Gruzijos Ortodoksų bažnyčia, kuri laikosi nuomonės, jog ES – tai dekadanso ir homoseksualumo sinonimas. ES turėtų į tai reaguoti aiškiau deklaruodama savo tikrąsias vertybes.

Šešių postsovietinių valstybių dar laukia ilgas kelias, kol jos pagaliau atitiks ES keliamus standartus, todėl ES šalims narėms tikrai nėra ko baimintis. Kai Gruzijai ir Moldovai bus suteiktas šalių kandidačių statusas, jos užims savo vietas sąrašo pabaigoje, po tokių valstybių kaip Serbija ir Turkija. Tačiau net ir toks į gana tolimą ateitį nukreiptas pažadas gali pakeisti strateginę lygtį, suteikiant gruzinams, moldavams, ukrainiečiams ir kitiems šio regiono gyventojams viltį dėl europietiškos šių valstybių ateities.


Thomasas de Waalis – Carnegie tarptautinės taikos fondo (Carnegie Endowment for International Peace) vyresnysis mokslinis darbuotojas, kelių knygų apie Kaukazo regioną autorius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA