Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Patrauklios „akademinės kelionės“ - kodėl į jas verta važiuoti?

Patrauklios „akademinės kelionės“ - kodėl į jas verta važiuoti?

Išgirdę žodį „vasara“, taip ir užsisvajojame: kalnai PDF dokumentų nešiojamame kompiuteryje, bent penki puodeliai nemokamos kavos, oro kondicionieriumi aprūpintų sausakimšų auditorijų vėsa – mmm... Turbūt ne.

Kam galėtų šauti į galvą linksmiausią ir gražiausią metų laiką, sutvertą leisti paplūdimyje, žygiuose į gamtą ar jaukioje terasoje su šaltu gėrimu, leisti mokantis? Lyg nebūtume užtektinai prisimokę lietingais rudens, tamsiais žiemos ir avitaminozės paženklintais pavasario mėnesiais... Vis dėlto studentų, doktorantų, dėstytojų ir specialistų, leidžiančių vasaras kursuose ir vasaros mokyklose, gretos tik auga.

Vasaros mokyklos universitetams ir tyrimų centrams tampa patrauklia galimybe užsidirbti lėšų ir prisikviesti geriausius savo srities specialistus, kurie per visus akademinius metus labai užimti, o ir jų darbo valanda daug kainuoja. Galimybė pasiklausyti superžvaigždžių iš kito žemyno patraukli studentams ir profesionalams, todėl jie ir negaili atostogų.

Tačiau yra ir kita reikalo pusė. Vasaros mokykloms dažnai gaunamas specialus finansavimas, o dėl laiko, kuriuo jos organizuojamos, universitetams patogu pasiūlyti svečiams studentų atlaisvintus bendrabučius. Daugybė vasaros mokyklų ne tik pasiūlo gyvenamąją vietą, bet ir padengia kelionės kaštus. Jei to nepasiūlo patys mokyklos organizatoriai, neretai būna galimybė tam gauti finansavimą iš universiteto ar nacionalinių fondų.

Taigi įvairūs kursai, seminarai ir praktiniai užsiėmimai tampa patraukliu „akademinių kelionių“ žanru. Kiekvienoje vasaros mokykloje bus bent keli dalyviai, kurie knapsos per visus seminarus, o radę progą – spruks grožėtis miestu arba (jei mokykla vyksta kurorte) į paplūdimį. Jų motyvacinių laiškų, tikriausiai rašytų niūrų kovo mėnesį, svajojant, kur sprukti vasarą, pakako, kad jie būtų atrinkti.

Kai 2011 m. dalyvavau vasaros mokykloje Seule (Pietų Korėjoje), kuri buvo nemokama europiečiams, bet mokama korėjiečiams, kitą siūlomą kursą lankę studentai skundėsi, kad dalykas nenaudingas ir nuobodus.

„Ar mėginote apie tai pasikalbėti su dėstytoju? – pasidomėjau. – Šiaip ar taip, juk kursai skirti jums kažko išmokti, jūs netgi už juos susimokėjote...“ – „Tai nieko, bent jau galima pailsėti. O pinigų negaila, nes vasaros mokyklos vertinamos įskaita, o ne pažymiu, ir tai lengvas būdas susirinkti kreditų“, – paaiškino vietiniai bendramoksliai. Pasibaigus kursams, daugelis kitų dalyvių pasiliko dar kokiai savaitei pakeliauti po Korėją, kurios dėl kursų tvarkaraščio negalėjome laisvai patyrinėti, o aš skubėjau grįžti į darbą... Ar jau sakiau, kad ilgiems kursams teko imti nemokamas atostogas? O juk žinoma, kad nukeliavus taip toli mokymosi tikslu, norisi pasiimti viską, kas įmanoma, todėl dalykus rinkausi ne pagal lengvumą, o pagal numanomą pridėtinę vertę ir nepraleidinėjau paskaitų.

Kažkas panašaus nutiko ir dvejais metais anksčiau, kai uždirbtas kasmetines atostogas panaudojau vasaros kursams apie žiniasklaidą ir demokratiją Budapešte ir Serbijoje. Daug naujų kontaktų, daug naujų atradimų – tik atostogos prabėgo, atėjo laikas grįžti į rutiną neišsimiegojus, nepravėdinus smegenų ir dorai nepamačius Serbijos grožybių. Ir taip buvo ne kartą – kolegos akademikai ir žurnalistai tikriausiai prisimins ne vieną tokį atvejį iš savo patirties, kai skubomis ruošė pranešimą, vakarais skaitė atsiųstą kursų medžiagą, o nuvykę godžiai, tarsi vogčiomis vakarais skubėjo apžiūrėti miesto. Praėjusiais metais, kai... na taip, vėl dalyvavau vasaros kursuose, šįkart Dubrovnike, su bendramoksliais galėjome tik pasidžiaugti, kad ilga pietų pertrauka leidžia su pakeliui nusipirktu sumuštiniu nuskubėti į paplūdimį.

Studijuojant ar tik pradėjus dirbti tokios galimybės pamatyti kitas šalis atrodo neįkainojamos. Neretai vasaros kursų programą papildo ekskursijos po miestą, kurių galbūt šiaip nepirktume, paskaitos apie šalies istoriją ir politinę situaciją, pokalbiai su vietiniais, kurių šiaip keliaudami galbūt nesutiktume. O svarbiausia – padengiama dalis išlaidų ar visos. Kai pažįstami pasidžiaugia, „na, bet ir daug tu keliauji!“, turiu patikslinti, kad didelė dalis tų kelionių nebūtų įvykusios, jei kažkokia institucija ar fondas nebūtų sumokėjusi, kad kažko mokyčiausi toje šalyje.

Tačiau ar tikrai galime sakyti, kad matėme miestą ar juolab šalį, jei didžiąją kelionės dalį praleidome kursuose? Visame pasaulyje vienodai atrodančios universitetų auditorijos ar konferencijų salės, sterili aplinka, į kurią neprasiskverbia tos šalies kultūros, klimato, įpročių ir socialinių kontrastų požymiai, pokalbiai su puikiai anglų kalba susišnekančiais vietiniais iškraipo mūsų supratimą apie aplankytas vietoves.

Taip keliaujant nesunku užsikrėsti naivia iliuzija, kad globalizuoto pasaulio kultūriniai skirtumai – tai tik egzotiški prieskoniai lėkštėse ir neįprasti kostiumai, o socialiniai slypi kažkur ten, anapus pagal vienodą kurpalį suprojektuotų oro uostų ir konferencijų salių. Grįžus iš tokios kelionės su daug vakaro prieblandoje pridarytų nuotraukų, imi klausti savęs: ar tikrai gali kažką tikro pasakyti apie tai, kuo gyvena, kuo pulsuoja aplankytas miestas? Tarsi maža būtų klausimų, kur dingo poilsiui skirtas laikas.

Kažkada bičiulis iš Švedijos nustebo išgirdęs tokią frazę: „Laukiu vasaros, kai baigsis studijos, – tada lauks tik darbas.“ Akademiniams turistams gyvenimas pulsuoja tokiu ciklu: „baigėsi studijos – dabar tik kelionės į kursus; baigėsi kelionė – dabar tik įprasta studijų ar darbo rutina“.

Na, gerai, metas baigti apmąstymus, nes reikia... ruoštis vasaros kursams Izraelyje.

PS. nepamainomas palydovas ieškant įvairių mokymų ir juos finansuojančių stipendijų – makedonų tinklalapis Mladiinfo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA