Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
„Pasidaryk pats“ ekonomika arba kam rūpi vartotojų interesai

„Pasidaryk pats“ ekonomika arba kam rūpi vartotojų interesai

Europos Sąjungos negalima vadinti uždara ekonomine erdve. Ji yra vienas svarbiausių pasaulio ekonomikoje eksportuotojų ir importuotojų, jos taikomų muitų vidutinis lygis yra santykinai žemas, jos įmonės intensyviai dalyvauja tarptautiniuose gamybos ir paskirstymo tinkluose, išnaudodamos globalios ekonomikos privalumus.

Be to, nors pasaulyje atviriausių šalių pavyzdžiais paprastai laikomos Naujoji Zelandija ar Singapūras, nemažai ES valstybių narių – ypač Skandinavijos šalys, Nyderlandai ar Didžioji Britanija taip pat seniai įsitvirtinusios tarp atviriausių pasaulio ekonomikų. Prie šios grupės šalių, beje, galima priskirti ir Estiją. Reikia nepamiršti, jog ir tai, kad ES valstybės tarpusio prekybai seniai nebetaiko importo muitų ir daugelio kitokių prekybos apribojimų taip pat svariai prisideda prie ekonominių ryšių Europoje plėtros, konkurencijos ir racionalesnio išteklių pasiskirstymo. Taip pat ir prie didesnio pajamų lygio bei mažesnių kainų vartotojams.

Kita vertus, galima pateikti faktų, kurie rodo kiek kitokią ES prekybos politikos pusę. Nors bendras ES importo muitų lygis nėra didelis, tačiau ir toliau išlieka atskirų produktų kategorijos, kurioms taikomi didžiuliai muitai. Tai tradiciškai pasakytina apie žemės ūkio ir maisto produktus. ES taip pat yra viena aktyviausių importo apsaugos priemones, ypač antidempingo muitus inicijuojanti šalis. Be to, jau seniai didelę įtaką prekybai daro įvairūs standartai ir kitokie netarifiniai apribojimai, kurie taip pat riboja importą į ES bendrąją rinką iš kitų pasaulio šalių. Visos šios priemonės ir ypač kai kurių Pietinių Europos šalių politikų pasisakymai apie poreikį „saugoti“ tradicines šakas ir darbo vietas rodo, jog polinkis į „pasidaryk pats“ ekonomiką išlieka stiprus, tik yra įgavęs kiek kitokias formas nei prieš keletą dešimtmečių. Toks pats stiprus išlieka ir ekonomistų sutarimas, jog tarptautinę prekybą ribojančios priemonės mažina konkurenciją ir yra žalingos vartotojams.

Geriau girdi įmones, nei vartotojus

„Pasidaryk pats“ ekonomika arba kam rūpi vartotojų interesai
© Corbis

Ši dviprasmiška padėtis jau seniai nestebina politine ekonomija besidominčių analitikų. Jau seniai žinoma, kad įmonės, ypač jei jų yra nedaug konkrečios šalies ar regiono rinkoje, gali lengviau susiorganizuoti ir kreiptis į šalies (ar ES) institucijas dėl apsaugos nuo pigesnių importuojamų produktų. Tuo tarpu tie, kas už tokias apsaugos priemones sumoka didesnę kainą – vartotojai – paprastai yra neišgirsti, nes jų yra daug, todėl jie prastai organizuoti, o ir papildoma kaina, sumokama už kiekvieną produktą nėra tokia akivaizdi, kad vertėtų gaišti laiką reiškiant nepasitenkinimą. Tiesa, pastaruoju metu Europoje atsiradę nemažai vartotojų organizacijų, kurios rūpinasi jų interesais. Tačiau šis rūpestis dažniau reiškiasi produktų kokybės, jų poveikio aplinkai tyrimais, nei kainų klausimais. O tai reiškia, jog skurdžiausiai gyvenančių ir jautriausiai į kainas reaguojančių gyventojų interesai lieka nuošalyje.

Vartotojai sumoka už rinkos apsaugą

Tiesa, atrodytų, jog ekonomikos nuosmukio metu kainų klausimas tampa aktualesnis nei paprastai. Iš tiesų, apie kainas ES diskutuojama daug, lyginama kiek jos keičiasi atskirose ES valstybėse narėse, kaip jų kaita susijusi su pajamų lygiu. Tačiau svarstant priemones, kurios galėtų sukurti spaudimą joms mažėti, ES išorės prekybos politika lieka nuošalyje. ES institucijos, ypač Europos parlamentas daug labiau linkę ieškoti kartelinių susitarimų ar problemų tiekėjų ir prekybininkų santykiuose, nei įvertinti kiek dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos taikomų rinkos reguliavimo priemonių žemės ūkio ir maisto produktų kainos ES valstybėse narėse yra didesnės, nei būtų jas panaikinus. 

Dar prieš dešimtmetį ir anksčiau atlikti skaičiavimai parodė, jog už tokias rinkos apsaugos priemones vartotojai sumoka nemažas papildomas pinigų sumas. Bendrosios žemės ūkio politikos reforma iš dalies į tai atsižvelgia, mažindama labiausiai kainas iškraipančias apsaugos priemones, tačiau apie importo apsaugos panaikinimą kol kas nekalbama. Nesunku suprasti kodėl – ūkininkų politinė įtaka Europos politikams išlieka didžiulė.

Krizė rinkų neatvėrė

Taigi, kol kas ekonomikos nuosmukis nesuteikė postūmio nei Pasaulio prekybos organizacijos Dohos derybų raundo sėkmingam užbaigimui, nei kitiems rinkos atvėrimo proveržiams, pavyzdžiui, sudarant laisvosios prekybos sutartis tarp ES ir kitų PPO narių (JAV ar Rytų kaimynių). Netgi atrodė, jog gali įvykti atvirkščiai – augant nedarbui ir stiprėjant protekcionistinei retorikai kai kurios šalys ėmėsi papildomų rinkos apsaugos priemonių. Tai, ko analitikai bijojo – tokio protekcionizmo protrūkio, koks įvyko praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Didžiosios depresijos metu – neįvyko, o įvestos apsaugos priemonės paveikė tik labai nedidelę tarptautinės prekybos dalį, taigi, turėjo tik nedidelį neigiamą poveikį pasaulio (ir Europos) ekonomikai.

„Pasidaryk pats“ ekonomika arba kam rūpi vartotojų interesai
© A.Didžgalvio nuotr.

Tačiau dabartinė situacija tik išryškino tai, nuo ko jau senokai kenčia ES – atotrūkį tarp retorikos ir praktikos, tarp raginimų dar labiau atverti rinkas ir prisidėti prie konkurencijos didėjimo, tarptautinės specializacijos teikiamų privalumų, mažesnių kainų vartotojams ir labai menkų praktinių pasiekimų, įgyvendinant šiuos gražius (ir pagrįstus) šūkius. Geriausiai tai iliustruoja krizės pradžioje po kiekvieno Europos vadovų ar G20 susitikimo kartoti raginimai užbaigti derybas PPO, nors derybos taip ir nepajudėjo, o kai kurie iš tų pačių vadovų grįžę į savo šalis imdavosi priešingų priemonių.

Šiuo metu Europos Komisija yra pradėjusi viešas diskusijas apie ES išorės prekybos politikos ateitį. Atrodo, jog Komisija supranta, kad sudėtinga išvengti diskusijos apie ES prekybos politiką, kai kalbama apie tai, kaip suteikti naują postūmį produktyvumo ir konkurencingumo augimui ES (kam ir skirta naujoji strategija ES2020). Sunku tikėtis „protingo, tvaraus ir solidaraus ekonomikos augimo“ be atvirumo globaliai konkurencijai. Tai gerai iliustruoja ir Skandinavijos šalys, kurios jau seniai suderina atvirumą su kitais gyvenimo kokybę apibūdinančiais rodikliais ir tuo smarkiai lenkia į protekcionizmą linkusias Pietų Europos šalis.

Deja, Lietuva nuo įstojimo į ES iki dabar diskusijose apie ES išorės prekybos politikos priemones dažniau atsidurdavo vienoje grupėje su Pietų Europos, o ne Šiaurės šalimis. Ir šiuo metu svarstoma Lietuvos pozicija patvirtina, kad reikšmingų pokyčių šiais klausimais sunku tikėtis, nepaisant vizijų apie Lietuvos siekį tapti Baltijos jūros regiono inovacijų centru. Vizijų ir strategijų kūrimas išlieka atitrūkęs nuo konkrečių sprendimų, kai atsiranda įmonių, kurias gali paliesti konkurencija pigesniais produktais iš užsienio. Lyg ir pamirštama, kad konkurencija didžiausią naudą duoda ne tada, kai niekam nekelia grėsmės, o būtent tada, kai kažkam sukelia nepatogumą, priverčia ieškoti naujų, efektyvesnių veiklos būdų, naujos kokybės.

Pasirinkimas

Žinoma, galima suprasti tas įmones, kurios skundžiasi dvigubos kainodaros taikymu ir kitomis „nesąžiningos“ konkurencijos priemonėmis, kurias taiko pigesnių gamybos išteklių šalys. Tačiau ar ilgalaikiu požiūriu efektyviau į tai reaguoti, ieškant kaip Lietuvoje palengvinti toms įmonėms reguliavimo ir mokestinę aplinką, suteikiant galimybę paprasčiau ir lanksčiau reaguoti į užsienio konkurenciją, nuosekliai siekiant tapti patraukliausia verslui ir investuotojams vieta regione, ar vis mėginti apsisaugoti nuo pigesnio importo, inicijuojant naujas protekcionistines priemones ir šitaip demonstruojant rūpestį įmonėmis, tačiau nesirūpinant verslo aplinka? Istorija rodo, jog labiau pasiteisina pirmas pasirinkimas, kai atvirumas konkurencijai yra pamatinis ekonominės politikos principas, o politinis dėmesys sutelkiamas į vidaus ekonominės politikos priemones, kurios padėtų verslui keistis ir likti konkurencingu. Tačiau istorija taip pat rodo, jog tik retos šalys sugebėjo tokią politiką nuosekliai taikyti. Dažniau ekonomikos struktūra lemdavo ir politinius sprendimus, t.y. santykinai mažai internacionalizuota ekonomika lemdavo ir į uždarumą orientuotą politiką. Tai dar viena sritis, kurioje nuolat renkamasi tarp status quo ir pokyčių, o tokie pasirinkimai niekada nebūna lengvi.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA