Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Paradoksas: politikai, apsėsti jaunimo, ir jaunimas, kuriam nusispjaut

Paradoksas: politikai, apsėsti jaunimo, ir jaunimas, kuriam nusispjaut

Šiais laikais bet kurios temos nagrinėjimas prasideda nuo „Google“. Bet šįkart buvau ypač susidomėjęs, nes tema mane domino jau seniai ir ja ne kartą esu diskutavęs su draugais. Taip pat – kurį laiką apie tai pamąstęs iš tiesų nebuvau tikras, kokius rezultatus gausiu. Mano ieškojimų tikslas buvo suprasti, kaip pasaulyje (ar bent jau internete, kurį greičiausiai jau galima laikyti ganėtinai išbaigta pasaulio žinių ir nuomonių sankaupa) yra suprantamas jaunimo ir politikos santykis.

Kokios pagrindinės temos, idėjos ir argumentai sieja „jaunimą“ ir „politiką“? Štai ko aš ieškojau. „Google“ paieškos sistemoje angliškai (kad gaučiau reprezentatyvesnį vaizdą) pamėginau įvesti keletą į mano klausimus galimai padėsiančių atsakyti frazių: „jaunimas ir politika“, „jaunimo vaidmuo politikoje“, „jaunimo aktyvizmas“, „jaunimas kaip politikoje veikianti grupė“ ir panašiai.

Pirmosios išvados: jaunimas politikoje – gerai

Rezultatai kelia daugybę įdomių minčių. Štai ką aš iš jų išskaičiau. Pirmiausia, galima išskirti dvi pagrindines temas, kuriomis kalbama apie jaunimą ir politiką. Vieną iš jų pavadinčiau „jaunimas politikoje“, o kitą – „politika jaunimui“. Pirmąją temą apima diskusijos apie jaunimo dalyvavimą rinkimuose bei kitose politinėse veiklose (pavyzdžiui, dalyvavimas demonstracijose, piketuose, peticijų pasirašinėjimas), taip pat domėjimasis politika, kurį galima įvertinti, pavyzdžiui, subjektyviu atsakymu į klausimą „ar domitės politika?“, užduodamu „Eurobarometro“ apklausose. Ši tema taip pat apimtų dar vieną labai svarbų aspektą – jaunų žmonių kandidatavimą rinkimuose.

Antroji tema – politika jaunimui. Šią temą sudaro tokios giliai išdiskutuotos valstybės veiklos sritys kaip švietimo politika bei kitos itin didelį poveikį jaunimui turinčios politikos nišos: sporto, kultūros, socialinė politika. Į „politikos jaunimui“ lentynėlę „Google“ man taip pat leido padėti pastaruoju metu kaip grybus po lietaus dygstančias iniciatyvas, nukreiptas tiesiogiai į jaunimą. Geriausias to pavyzdys – Europos Sąjungos nuožmi kova su jaunimo nedarbu.

Kitas „Google“ rezultatuose akį rėžiantis dalykas – bene visi šaltiniai tiesiog šaukte šaukia: jaunimas politikoje yra gerai! Visais atvejais! Kad įsitikinčiau, dar pabandžiau paieškoti tokių ir panašių frazių: „jaunimas neturėtų dalyvauti politikoje“, „jaunimas nesupranta politikos“, „politika – patyrusių žmonių reikalas“. Paieškos bevaisės. Be vieno kito išskirtinio atvejo. Ir vis tik įdomu. Vien dėlto, kad, mano supratimu, dažnas žmogus norėtų, jog svarbiausius valstybės (savaime ir jo paties) reikalus tvarkytų patyrę žmonės. Nuojauta kužda: kuo vyresnis, tuo labiau patyręs. Nepaisant to, jaunas amžius politiniame procese dažnai neabejotinai matomas kaip pliusas, o ne kaip minusas.

Pasinaudojus „Google“ ir susikūrus tam tikrą bendrą supratimą, verta šias temas panagrinėti šiek tiek giliau, įmaišant ir vieną kitą praktinį pavyzdį.

Jaunimas politikoje: nebalsuoja, bet kandidatuoja

„Į rinkimus nevaikštau, už nieką nebalsuoju“, – prieš kurį laiką repavo Vilius iš „Skamp“ grupės. Jis puikiai apibūdino jaunimo požiūrį į rinkimus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kadangi čia yra „Euroblogas“ ir artimiausi rinkimai bus į Europos Parlamentą, įvertinkime jaunimo dalyvavimą būtent šiuose rinkimuose. Europos jaunimo forumas paskaičiavo, kad 2009 metais Europos Parlamento rinkimuose balsavo 29 proc. žmonių, kuriems yra tarp 18 ir 24 metų.

Palyginimui, balsavo net 50 procentų žmonių virš 55 metų. Čia jaunimas gerokai gauna į kaulus nuo vyresniosios kartos. Bet Europos vidurkis tai dar nieko! Lietuvos rezultatai rodo, kad jaunimui į Europos Parlamentą apskritai giliai nusispjaut: 2009 metų rinkimuose dalyvavo tik 12 proc. jaunų šalies žmonių. Tai buvo žemiausias rezultatas visoje ES. Mušam rekordus!

Kitas dalykas – jaunimo kandidatai. Nors 2009 metais jų nebuvo itin daug, šiemet užderėjo nemažai. Dauguma partijų savo gretose (ir gana aukštai!) turi jaunimo kandidatų. Kai kuriose partijose (pavyzdžiui, Tėvynės sąjungoje), jaunimui atstovaujantys kandidatai netgi griežia pirmaisiais smuikais bei turi itin didelę galimybę prasimušti į EP.

Konkrečiai kalbu apie Radvilę Morkūnaitę, kuri jau nuo 2009 metų sėkmingai dirba šioje institucijoje, bei Gabrielių Landsbergį, sėkmingai įšokusį į traukinį prieš pat rinkimus. Kitų partijų jaunimas patekti į Europos Parlamentą šansų turi mažiau, nors kaip potencialius europarlamentarus verta paminėti gana aukštai įrašytus Vilniaus savivaldybės tarybos narę Ievą Kačinskaitę-Urbonienę (Darbo partija) bei Seimo narį Jurą Poželą (socialdemokratai).

Ar jaunimas turi pakankamai kompetencijos atstovauti juos išrinkusiems žmonėms? Ką jauni ir nepatyrę politikai gali nuveikti Europos Parlamente? Tokius klausimus jau ir šiemet kėlė ne viena televizijos politinių debatų laida. Ir tokie klausimai yra visiškai pagrįsti. Kaip jau minėjau anksčiau, nuojauta lyg ir sakytų, kad geriausiai Lietuvos interesams atstovautų patyrę ir vardą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje užsitikrinę politikai.

Nors pastarasis požiūris tinka sąlyginai stabiliose Vakarų demokratijose, Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, išgyvenusiose politinio režimo pasikeitimą, situacija yra kitokia. Esu įsitikinęs, kad tokiose šalyse, kaip Lietuva, inovatyvaus ir vakarietiško požiūrio gali reikėti labiau nei patirties, ypač įgytos komunistinėje Sovietų Sąjungoje. Būtent kompetentingi jauni politikai, išmokę vakarietiškus politinio veikimo būdus, yra esminė tolimesnio Lietuvos vystimosi sąlyga. Tik kartais gaila, kad Europos Parlamentas juos dažnai traukia labiau nei darbas Lietuvos Seime.

Politika jaunimui: trūksta išminties

Buvęs Italijos premjeras Enrico Letta pernai sakė: „Europos Sąjunga turi tapti apsėsta kovos su jaunimo nedarbu!“. Jo žodžiai tapo realybe. Drįsčiau teigti, kad tai įvyko dar prieš E. Lettai juos ištariant.

Europos Sąjunga yra išties apsėsta ne tik kovos su jaunimo nedarbu, bet ir įvairiomis kitomis į jaunimą nukreiptomis iniciatyvomis. Smagu matyti, kad Europos politikai rimtai žiūri į kartos, statysiančios ateities Europą, ugdymą. Ir vis tik, mano nuomone, kartais nueinama per toli.

Turiu omenyje tą patį jaunimo nedarbą. Įtakingas ES ekonomistas Danielis Grosas neseniai pareiškė: reikia spręsti ne jaunimo nedarbo problemą, o nedarbo problemą apskritai. Tikra tiesa, kad šeimą išlaikyti ir paskolas atiduoti turinčiam žmogui darbo reikia labiau nei tam, kuris dar sėdi universiteto suole. Į jaunųjų bedarbių kiekį įskaičiuojami žmonės nuo 15 metų, o tai iškreipia šį rodiklį. Bendras nedarbo mažėjimas (o ypač – patyrusių darbuotojų grąžinimas į darbo rinką) paskatintų ekonomiką, kuri vėliau sugebėtų įdarbinti ir jaunimą.

Bendra išvada: nors į jaunimą nukreiptas iniciatyvas remti tikrai reikia, Europos Sąjungos politikai turėtų tą daryti sumaniau.

Atlikus šiokį tokį tyrimą akivaizdu – jaunas amžius politikoje yra veiksmingas argumentas. Nors tai ir prieštarauja pirminei nuojautai, dauguma atvejų jis tikrai greičiau yra pranašumas, o ne kliūtis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA