Didžiausiais nuo 2004 metų Oranžinės revoliucijos laikų. Protestuotojai dabartinius įvykius jau vadina revoliucija. Tik, kitaip nei vadinamojo Arabų pavasario šalyse, šiuose neramumuose Ukrainoje didžiulį vaidmenį vaidina Europos Sąjunga. Visų laikų didžiausias Europos taikos projektas – ES – suveikė kaip katalizatorius sukeldamas neramumus Ukrainoje, kurie, jeigu toliau taip vystysis, gali pareikalauti ir žmonių aukų. Sužeistųjų jau yra.

Skelbiama, kad sekmadienį Kijevo centre į gatves išėjo milijonas protestuotojų, kitaip tariant, vienas trečdalis Lietuvos (tiesa, Rusijos žiniasklaida praneša, kad protestuotojų tik keli šimtai). Tad į strateginį ES, Lietuvos ir Rusijos politikų žaidimą dėl įtakos regione įsijungė netikėtas žaidėjas – tautos balsas. Protestai Ukrainoje prasidėjo dar prieš viršūnių susitikimą, bet žiaurus policijos elgesys su jais prasidėjo tik viršūnių susitikimui pasibaigus. Tiesa, neprabėgus nei 24 valandoms po suvažiavimo pabaigos.

Iš šešių Rytų Partnerystės šalių, į kurias taikėsi Lietuva savo pirmininkavimo metu, praėjusį penktadienį Vilniuje tik Gruzija ir Moldova parafavo - preliminariai patvirtino - asociacijos ir laisvos prekybos sutartis su ES.

Vidurio Europos universiteto doktorantas Stefanas Rochas „Keleti Station“ tinklaraščio įraše teigia, jog kad ir kurį kelią būtų pasirinkusi Moldova – labiau integruotis su ES, ar su Rusija – ji kažką praranda. Tuo tarpu Euroblogo autorė Renata Skardžiūtė atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie Gruziją, Ukrainos dalyvavimas integracijos į ES procesuose suteikė stabilumo išsklaidė Rusijos dėmesį, „kas Rytų Europoje paprastai yra geras ženklas“.

Viskas tikrai susiklostė ne taip, kaip rengdami svarbiausią pirmininkavimo užduočių sąrašą manė lietuviai. Tačiau tikėtina, kad dabartinių įvykių įtaka ir pasekmės bus dar didesnės, nei tuo atveju, jeigu Ukraina vis dėlto tą nelemtą penktadienį Vilniuje būtų pasirašiusi sutartį.

Parengė Vija Pakalkaitė