Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Olimpinės Žaidynės Sočyje: protestai leidžiami, bet ar leidžiami pokyčiai?

Olimpinės Žaidynės Sočyje: protestai leidžiami, bet ar leidžiami pokyčiai?

Žiemos Olimpinėms žaidynėms Sočyje artėjant, netyla kritika apie Žmogaus Teisių pažeidimus Rusijoje bei politinės opozicijos tildymą. Seksualinių mažumų padėtis blogėja, pagal nuo 1992-ų metų nužudytų žurnalistų skaičių Rusija yra penkta pasaulyje (aplenkdama tokias šalis, kaip Pakistanas ir Somalis), o apie nesibaigiančius konfliktus ir karo nusikaltimus Rusijos Kaukazo regione kalbėti, atrodo, pasauliui tiesiog nebeįdomu. Iš pradžių visiškai uždraudęs protestus, sausio pradžioje Vladimiras Putinas paskelbė, jog juos visgi leis rengti, tačiau tik tam tikroje zonoje.

Nors šitoks žestas gali neatrodyti itin reikšmingas Olimpinių Žaidynių raidai, visgi protestų svarba demokratinėms valstybėms yra didesnė, nei gali pasirodyti. Piliečių teisę susiburti ir viešai protestuoti prieš ar už tam tikrus įstatymus, dažniausiai jų gyvenimo būdui darantiems tiesioginę įtaką, yra viena pagrindinių demokratijos kolonų. Demokratijų fasadas gali griūti su pirmu smurtiniu Vyriausybės pajėgų atsaku į taikių protestuotojų susibūrimą. Protestai Turkijoje, deja, puikiai iliustruoja šitokio ir taip ne stipriai įtvirtinto fasado žlugimą.

Na, o kas keičiasi Vladimirui Putinui leidus kelti demonstracijas Sočyje? Šitoks įsakas, kartu su sprendimu paleisti Michailą Chodorkovskį, gali būti vertinamas kaip Rusijos pastangos parodyti pasauliui, jog situacija šalyje visgi nėra tokia bloga. Štai, jos piliečiai gali laisvai reikšti savo nuomonę politiniais klausimais, tik prieš tai atsiklaususi Vyriausybės, mat ši turi pirma suteikti leidimą kelti protestus – praktika, kuria užsiima ne viena šalis, pvz, Jungtinė Karalystė.

Viena vertus, nereikia stebėtis, jog laisvė protestuoti (rengti žygius, demonstracijas, ir t.t.) Rusijoje yra suvaržyta – šios šalies pavadinti liberalia demokratija negalima, nors rinkimai čia vyksta. Šitoks Rusijos sprendimas vieniems gali pasirodyti kaip žmogaus teisių pažeidimus bandantis uždangstyti manevras: užuot, tarkime, pakeitusi seksualines mažumas diskriminuojančius ir net kriminalizuojančius įstatymus, už ką susilaukia šitiek kritikos, Vyriausybė pasirinko tiesiog paskirti vietas protestams prieš būtent šitokius įstatymus.

Pekino Olimpinėse Žaidynėsi tokią pačią politiką pritaikė ir Kinija, garsėjanti savo žmogaus teisių pažeidimais. Sovietiniai gulagai daugumai skamba kaip gūdžios praeities atgarsis, o gulagų principu sumodeliuotose kiniškuose gulaguose (ang., „loagai“) nežmoniškose sąlygose iki šiol kali šimtai tūkstančių nuteistųjų.

Tiek Pekine,tiek Sočyje: čia laukia dar svarbesnis ir abstraktenis klausimas, susijęs su protestais ir demonstracijomis. Šis klausimas – tai atspindys to, kaip palaipsniui piliečiai įpranta matyti savo pačių valstybę, jų išrinktus valdžios atstovus ir jų sprendimus. Kai šie sprendimai pradeda atrodyti tarytum nukritę iš aukščiau ir yra priimami kaip nediskutuotini reiškiniai, tai parodo, kaip palaipsniui didėja atotrūkis tarp Vyriausybės ir ją išrinkusių piliečių.

Kai, pavyzdžiui, specialiosios pajėgos išvaiko minią ar sustabdo protesto akciją, verta susimąstyti: kokia mūsų, kaip tos pačios valstybės piliečių, rolė šitokių pajėgų veiksmuose ir kas suteikė – ar patys piliečiai ir kokiu būdu? – šitokias galias valstybės išrinktiesiems? Žinoma, šitokį struktūrinės kritikos reikalaujantį klausimą – kiek įtakos turi pačių piliečių balsas bet kokiuose jos valstybės reikaluose – galima ir verta klausti daugybėje situacijų. Na, o Rusijos atveju, garsi šitokio klausimo išraiška netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku gali labai brangiai kainuoti.

Justina Poškevičiūtė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA