Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Nuošalės žemynas

Nuošalės žemynas

Kartais futbolas atspindi tam tikrą realybę. Pasaulio futbolo čempionatas – ne išimtis. Didžiosios Europos komandos atrodo išsigandusios, sutrikusios ir neryžtingos, o besivystančios šalys nebesibaimina mesti iššūkį senojo kontinento viešpatavimui, rašoma Italijos leidinyje „La Stampa“.

Mūsų politikos, ekonomikos ir visuomenės yra senasis pasaulis – net mūsų futbolas yra senas. Senos idėjos, seni įpročiai, senos klaidos – visa tai suvokiame ir vis tiek laikomės įsikibę. Ar matėte šiomis dienomis per televiziją Marellą Lippį, Fabių Capellą ir Raymondą Domenechą? Argi italų, anglų ir prancūzų treneriai neprimena savo gerbiamų tautų lyderių, peikiamų po posėdžio dėl krizių valdymo Europos Vadovų Taryboje? Kakofonija iš Briuselio aukščiausiojo lygio susitikimų, prie kurios jau pripratome, staiga išplito iki futbolo aikštelių Pietų Afrikoje. Regis, senoji valdžia atsidūrė keblioje padėtyje, Europos Sąjungos įkūrėjų branduolys patyrė sunkius išbandymus. Nyderlandai dar laikosi, bet kitos šalys įklimpusios. Net Vokietija parodė savo silpnąsias vietas.

Jau kiek laiko žinome apie Europos bėdas ne futbolo aikštelėje – mūsų populiacija neauga, nekuria, nerizikuoja. Mūsų šalių ekonomiką ir darbo rinkas paralyžiuoja anachroninės taisyklės, kurioms esame atsidavę, ir atsisakome išgirsti kritiką iš baimės, kad bet kokia permaina sukels pavojų mūsų senoms privilegijoms. Europos bendruomenė atrodo nejudri – tie, kuriems pasisekė užaugti privilegijuotose šeimose, gali tikėtis gyventi tokį patį gyvenimą, kaip jų tėvai, o likusieji gali kliautis atsitiktinumu ar stebuklu.

Mokymasis, treniravimasis, siekimas paprastai skatina atverti akis ir išvysti už mūsų ribų egzistuojančias galimybes. Panašu, kad šiuolaikiniai politikai užmiršo tai, kas akivaizdu, ir laikosi įsikibę į kasdienio išlikimo praktiškas taktikas. Taigi nėra prasmės tikėtis iš Europos bendrų, įgyvendinamų sprendimų, nes kas kartą atsidūrus kritiškoje padėtyje, nugali nacionalinis požiūris.

Tas pats vyksta ir pasaulinio futbolo čempionato metu futbolo aikštelėse – čia bent jau teoriškai būtų galima duoti valią vaizduotei ir kūrybiškumui. Tačiau didžiųjų Europos šalių komandų rezultatai ir elgesys turnyre tik atspindi senojo kontinento trūkumus ir inertiškumą.

Prancūzai, kaip žinome, sukėlė revoliuciją, jie nepraleidžia progos pasiginčyti su vyresnybe. Prancūzų komanda žaidė siaubingai, tad žaidėjai išsiliejo ant trenerio. Kaip reaguoja komandos nariai, kai Nicolas Anelka nesusivaldo ir už tai jį pašalina iš žaidynių? Jie susirenka, parašo pareiškimą ir atsisako treniruotis, taip gindami savo nenuginčijamas teises.
Anglai užkariavo pasaulį ryžtingu verslumu. Jausdamiesi per daug atriboti savo lietingoje saloje jie išsižadėjo namų ir širdžių šilumos, vos tik pajėgė leistis laivais į pavojingas keliones, kurių metu turėjo tapti planetos galingaisiais. O Pietų Afrikoje nepajėgė įveikti ant Alžyro komandos. Ką darė žaidėjai? Bambėjo prieš trenerį F. Capellą, kuris išvarė iš stovyklos jų žmonas ir drauges.

Na, o vokiečiai yra vokiečiai. Kai aparatas veikia, kaip aprašyta instrukcijoje, jie pliekia Australiją. Jei kas nepavyksta, kaip rungtynėse su Serbija, jie sutrinka. Italai šiemet stokoja talento, bet turi daug gerų ketinimų – dar neiškritę jie jau riejasi dėl niekų. Ispanai ėmė panikuoti, nors tai jiems nebūdinga, o tie, kurie labai ilgai troško pergalės, kaip antai portugalai, neprarado drąsos.

Reikėtų vengti šablonų, tačiau Pietų Afrikoje senoji, didžioji Europa atrodo tarsi baikštus, inertiškas kontinentas, besistengiantis veikiau nepralaimėti, nei siekti naujų pergalių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA