Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Nuomonė. Maisto švaistymas ir šiukšlynų žmonės

Nuomonė. Maisto švaistymas ir šiukšlynų žmonės

Lapkričio 9-ąją, raštu pateikiau klausimą Europos Sąjungos komisarui Dacianui Ciolos (jo sritis – žemės ūkis) dėl maisto produktų švaistymo ES. Rašiau, kad JT duomenimis, daugiau kaip pusė pasaulio maisto sunaikinama arba keliauja į šiukšlynus. Atlikti tyrimai rodo, kad išmestam maistui pagaminti kasmet sunaudojama ketvirtadalis viso suvartojamo planetoje vandens ir 50 milijardų litrų naftos.

Maisto, kurį išmetame arba utilizuojame ES, užtektų du kartus pamaitinti visus pasaulio badaujančius. Ir pačioje ES šiuo metu 43 mln. jos piliečių patiria skurdo riziką arba gyvena žemiau jo ribos. Klausiau komisaro: kokių veiksmų imasi EK, siekdama sumažinti išmetamo maisto kiekius ES valstybėse? Kokiomis priemonėmis Komisija galėtų paskatinti įmones atiduoti labdarai išmesti skirtus, bet dar tinkamus vartoti maisto produktus?

Visi esame matę, kaip, ieškodami maisto atliekų, šiukšlių konteineriuose rausiasi žmonės. Tokių paveikslėlių gali išvysti ir Vilniuje, ir Briuselyje, ir Maskvoje, ir Vašingtone... Ir tikriausiai nėra normalaus žmogaus, kuris abejingai žiūrėtų į šiuos vaizdus, neišgyventų dėl homo sapiens pažeminimo. Praeidami nusukame žvilgsnius į šalį, kad nesusitiktume akimis su tais bėdžiais.

O juk tikrai įmanoma imtis veiksmų ir pasiekti, kad šios liūdnos scenos, kurios yra gyvas priekaištas ir sunkus kaltinimas vartotojų visuomenei ir nežabotai laisvai rinkai, išnyktų arba bent taptų retenybe. Kad į praeitį nuslinktų slogūs vaizdai, kai sunkūs traktoriai traiško pomidorų, pieno pakuočių ar kitų maisto produktų kalnus. Tam reikia kiekvieno iš mūsų pastangų. Dar daugiau – ir kiekvienos valstybės, ir visos Europos Sąjungos pastangų.

Nuomonė. Maisto švaistymas ir šiukšlynų žmonės
© Corbis/Scanpix

Parduotuvėse maistas daugiausiai sunaikinamas dėl besibaigiančio galiojimo laiko, dėl deformacijos, nestandartinės išvaizdos, taip pat dėl pažeistų pakuočių, klaidingo žymėjimo. Namuose jis išmetamas dėl nesaikingo pirkimo ar tiesiog švaistūniškų įpročių. Štai Vokietijoje kasmet sunaikinama ir išmetama 15 milijonų tonų maisto produktų. Ar tai daug? Jeigu tą maistą sukrautumėme į sunkvežimius, susidarytų 500 000 sunkvežimių eilė, kuri nusidriektų nuo Berlyno iki Pekino. Danijoje į konteinerius ir sąvartynus kasmet patenka 70 tūkstančius tonų maisto už 2,2 milijardus eurų. Lietuvoje skaičiai kuklesni, nes tikslesnių duomenų nėra. Vis dėlto dalis prekybos įmonių pripažino, kad išmeta 4 300 tonų produktų už 10 milijonų litų. Tai – tik aisbergo viršūnė, bet ir to pakaktų, kad būtų pamaitinti 60 000 skurstančių žmonių.

Nežinau, kaip kitose šeimose, bet aš nuo mažens buvau įpratintas įsidėti į lėkštę tiek, kiek galiu suvalgyti. Mūsų namuose galiojo nerašyta taisyklė: po valgio lėkštė turi likti tuščia. Nemažai šeimynai baigus pietauti mama nužvelgdavo lėkštes be maisto likučių ir linksmai pasakydavo: na, tai rytoj bus gera pagada! Prisipažinsiu, kad dabar namiškiai mane kartais pašiepia, kadangi tiesiog negaliu išmesti maisto ir linkęs suvalgyti net ir besibaigiant arba pasibaigus jo galiojimui. Prisimenu, kad Europos Parlamente gal nevisai taktiškai padariau pastabą mūsų praktikantui, kuris savitarnos valgykloje prisikrovė pilną lėkštę, bet sugebėjo įveikti gal kiek daugiau nei pusę. Tad liūdnoka, kad apklausose daugiau kaip pusė lietuvių prisipažino nuolat išmetantys maistą – net ir dabar, kai siaučia krizė.

Gerai, kad yra toks labdaros fondas "Maisto bankas", veikiantis 17 pasaulio valstybių. Teko girdėti daug gerų žodžių apie šio banko direktorę Lietuvoje Deimantę Žebrauskaitę. Manau, kad netrukus rasime progą susitikti, pasitarti. "Maisto bankas" ypač linkęs padėti žmonėms, kurie yra laikinai praradę pajamas. "Bankas" savo būstinėse ar specialiose valgyklose iki 13 val. dalija maistą – du, tris kilogramus žmogui. Daugiausiai tai pienas ir jo produktai, duonos gaminiai, taip pat ir bananai, dešrelės, kumpiai. Pernai vasarą gauti paramą maistu prašė 9 000 žmonių, dabar jau - 40 000.

Europos Sąjunga kasmet Lietuvai skiria paramos už 30 milijonų litų pagalbai maisto produktais (tai grūdai, pieno milteliai, kruopos, kondensuotas pienas ir kiti žaliaviniai produktai). Prieš dvejus metus šia pagalba naudojosi 250 000 sunkiausiai gyvenančių Lietuvos žmonių, dabar – dvigubai daugiau. Deja, dėl išaugusio prašytojų skaičiaus dabar išduodama perpus mažiau maisto produktų. Šiuo klausimu irgi kreipiausi į ES Komisiją. Gavau atsakymą, kad dėl krizės padaugėjo valstybių, kurios prašo tokios paramos, todėl ateityje bus ieškoma galimybių ją padidinti.

Nuomonė. Maisto švaistymas ir šiukšlynų žmonės
© Corbis/Scanpix

Ekspertai tvirtina: pagal dabar galiojančius įstatymus įmonėms ES valstybėse pelningiau maistą sunaikinti nei pardavinėti, kad ir su nuolaida. Esantys valdžioje privalėtų pastūmėti tokias įmones daugiau dėmesio skirti labdarai. Ir Europos Sąjungos, ir nacionalinių valstybių mastu reikia skatinti maisto gamintojus ir prekybininkus nenaikinti vis dar tinkamo vartoti maisto. Čia galėtų pasiteisinti „meduolio ir bizūno“ politika: mokesčių lengvatos socialiai atsakingoms įmonėms ir baudos už maisto produktų naikinimą. Būtina padėti savanoriams entuziastams, kurie per trumpą laiką „nurašytą“, bet vis dar tinkamą vartoti maistą sugeba greitai išdalyti. Tai nėra lengva. Lietuvos vyriausybė iki šiol niekaip nerėmė tokių organizacijų, o suteikus joms pagalbą būtų galima padėti žymiai didesniam žmonių būriui.

Žinoma, labai svarbus ir visuomenės, aplinkinių žmonių požiūris į maisto švaistymą. Iki šiol prisimenu, kaip prieš daugelį dešimtmečių Berlyne svečias iš Lietuvos užsisakė "aisbainą" (virta kiaulės koja) ir, kiek pakrapštęs patiekalą šakute, beveik visą jį paliko lėkštėje. Į jį susmigo ne tiktai smerkiantys žvilgsniai – pasigirdo ir nemalonios jam replikos, sugėdinimai.

Baigdamas noriu pasakyti, kad žodžiai materializuojasi į konkrečius veiksmus. Europos Parlamente socialdemokratai iškėlė uždavinį: iki 2025 metų bent du kartus sumažinti išmetamo maisto kiekį, sutelkiant pastangas regioniniame, nacionaliniame ir globaliame lygmenyse. Būtina paskleisti geriausius technologinius procesus ir idėjas, kurios pasitarnautų šiam tikslui. Maisto švaistymo ir naikinimo problema turėtų tapti ne tik vienu iš svarbiausiu Europos Komisijos taikiniu, bet ir atsidurti Jungtinių Tautų dėmesio centre. Siekti, kad švaistūniškas požiūris nyktų, reikia visame maisto produkto gaminimo procese: pradedant ūkininkais, maisto gamintojais, prekiautojais ir baigiant vartotojais. Europos Komisija šiuo klausimu privalėtų paruošti specialią direktyvą – kartu su kolegomis pasistengsime, kad taip ir būtų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA