Rugsėjo vienuoliktosios išpuoliai Niujorke ir 2008 metų finansinė krizė pažadino nacionalinėse iliuzijose merdinčias valstybes. Eurozonos BVP 2010 metais augs tik 0,9%, o Kinijoje – 10%. Indijos ekonomika augs 7%, Brazilijos iki 4,8%, o Jungtinių Amerikos Valstijų 4, 4%. Galiausiai praėjus trims dešimtmečiams prie pasaulio galingųjų stalo kaip lygiaverčiai žaidėjai sėdės ne tik Jungtinės Valstijos, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, bet ir Kinija, Indija, Brazilija, Rusija, Meksika, Indonezija. O panašu, kad praėjus dar keletai dešimtmečių kai kurios Europos valstybės pavieniui jau nebepajėgs prilygti naujųjų ekonomikų galiai.

Pasirinkimas gan paprastas ir tuo pačiu labai sudėtingas.

Sukurti stiprią, vieningą Europą arba pasikliauti mažiausiu bendru vardikliu ir murkdytis nacionalinių interesų pinklėse.

R. Vaisbrodas
Problema iš tiesų nėra nei Graikija, nei Airija, nei dabar spekuliantų atakuojamos Portugalija ar Ispanija. Problemą sudaro tas faktas, kad Europos Sąjunga yra nepatikima.

Mano galva, ieškant atsakymo į šį klausimą reikia aiškiai skirti realybę nuo iliuzijos. Ką reiškia valstybės suverenitetas globalizacijos amžiuje? Juk karai, ligos ar ekonominės krizės nemoka skaityti žemėlapių. Izoliuoti save gali nebent Šiaurės Korėja, Birma ar Iranas, bet kokia to kaina, kas iš to pelnosi? Galimybė turėti savo ekonominę, socialinę ar užsienio politiką egzistuoja, bet kiek ji yra autentiškai „sava“, o kiek nulemta padarinių, kurių negali kontroliuoti jokia vyriausybė ar nacionalinis politinis elitas?

Europos Sąjungos padėtis 2010 metais tampa puikia šios diskusijos iliustracija. Lietuva, Latvija, Vengrija, Graikija ar Airija patyrė savo kailiu, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Taip, Europos Sąjunga sugebėjo gegužę priimti europinį mechanizmą leidžiantį finansuoti valstybės skolas, bet kiek laiko tam reikėjo, kokia skausminga tos tariamos vienybės kaina. O ir pagalba atėjo tik kai kurioms valstybėms…

Problema iš tiesų nėra nei Graikija, nei Airija, nei dabar spekuliantų atakuojamos Portugalija ar Ispanija. Problemą sudaro tas faktas, kad Europos Sąjunga yra nepatikima.

Paprastai valiutos kurso spekuliacija vyksta tarp skirtingų valiutų, Europos Sąjungos atveju, ji vyksta euro zonoje, tarp skirtingų valstybių narių. Graikų beprotiškas deficitas, airių prasiskolinę bankai, ispanų susprogęs nekilnojamojo turto burbulas, visa tai vyksta euro erdvėje. Tačiau šioje euro erdvėje, nėra vieningos ekonominės politikos.

Manau, kad Europos Sąjungos ateitis priklauso nuo sugebėjimo atsakyti į keturis klausimus.

Pirmas. Ar Europos Sąjunga yra pasirengusi sukurti vieningą ekonominį valdymą? 2008 metų finansinė ekonominė krizė bado pirštu į faktą, kad euro zona, be ekonominio valdymo neturi prasmės. Blogiau. Tokia situacija yra pavojinga, o tie pavojai yra užkrečiami. Neįmanoma turėti vieną Europos Sąjungą ir 27 skirtingas ekonomines politikas.

Antras. Ar Europos Sąjunga yra pasirengusi sustiprinti bendrosios rinkos principus?
Islandijos ugnikalnis europiečiams priminė, kad norint nukeliauti nuo Lisabonos iki Vilniaus reikia mažiausiai 40 valandų, važiuojant traukiniu, reikėtų persėsti bent tris kartus, greitkeliai Vokietijoje, neturi nieko bendro su keliais Lenkijoje ar Lietuvoje. Rusijos – Ukrainos dujų krizė viduržiemį paliko Bulgariją, Slovakiją ir Rumuniją šaltyje. Ar tokioje Europoje Lietuva jaučiasi visaverte nare? Investicijos į trans-europinius tinklus yra būtinos įgyvendinant bendrosios rinkos principus.

Trečias. Ar Europos Sąjunga yra pasirengusi turėti europinį biudžetą? Kai kurios valstybės narės siekia sumažinti Europos Sąjungos biudžetą 20% – 30%. Tai daroma tuo metu, kai koordinuoti, europiniai sprendimai yra reikalingi labiau nei kada nors anksčiau. Tokia reakcija yra visiškai normali, nes, siekiant sumažinti biudžeto deficitą, pirmoji spontaniška reakcija tai mažinti tiesiogines įmokas Europos Sąjungai.
R.Vaisbrodas
Nuvalkiotu tampa anekdotas apie JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton ir prezidento Baracko Obamos pokalbį, kur B. Obama pasakoja H. Clinton apie savo skambutį ES prezidentui Hermanui Van Rompuy. Europoje naktis, tad įsijungia auto atsakovas, siūlo spausti 1 jei norima išgirsti Vokietijos poziciją, 2 – Prancūzijos ir taip toliau..

Būtent todėl Europai reikia turėti nuosavus išteklius. Tam nereikia naujų kompetencijų. Reikia tik taikyti galiojančiose sutartyse numatytas normas. Pati Europos Sąjunga buvo įsteigta sukuriant nuosavus išteklius. Egzistuoja mechanizmai sudarantys sąlygas pamažu atsisakyti tiesioginių valstybių narių mokesčių į Europos Sąjungos biudžetą, palaipsniui pereinant prie Europos Sąjungos nuosavų išteklių, kuriuos galėtų sudaryti procentinė PVM dalis, žemės ūkio produktų eksporto mokesčio dalis, pajamos iš prekybos taršos leidimais, Europos centrinio banko pinigų politikos pajamos. Nuosavi ištekliai reiškia daugiau skaidrumo piliečiams. Nuosavi ištekliai reikštų daugiau demokratijos.

Ketvirtas. Ar Europos Sąjunga yra pasirengusi turėti vieningą balsą užsienio politikoje? Europa turi vieningą išorinę veiksmų tarnybą, tačiau ar mes turime vieningą užsienio politikos viziją? Kopenhagos klimato kaitos konferencija turėjo tapti gera pamoka. Europa norėjusi būti lydere klimato kaitos diskusijose, buvo nepakviesta į finalines diskusijas, nes europiečių buvo tiesiog per daug… Siekiant atgauti lyderio pozicijas šioje srityje ar turėti rimtą vaidmenį kitos tematikose privalu užsibrėžti vieningus tikslus, pasitelkiant vieningą viziją ir pasitikint vienas kitais.

Europos Sąjunga nebuvo sukurta per dieną, reikės daugiau laiko ir diskusijų bandant ją pakeisti, pritaikant šio amžiaus iššūkiams ir poreikiams. Svarbu, kad šios diskusijos yra grindžiamos tvirtais argumentais, o ne iliuzijomis ar viltingu mąstymu. Lietuvos, kaip mažos valstybės, žinančios, kad ji yra maža, indėlis į stipresnės Europos kūrimą būtų svarus ir prasmingas.