Europarlamentarai, vertėjai, vairuotojai, komitetų klerkai – visi jie vyksta į šią kasmėnesinę kelionę. Kelioniniai lagaminai tampomi ten ir atgal, kartais su skalbinių pamaina ar atsarginių batų pora, tačiau dažniausiai beveik tušti, „The Telegraph“ tinklaraštyje rašo Danielis Hannanas, britų rašytojas, žurnalistas bei europarlamentaras nuo 1999 m. Dokumentus galima persiųsti ir elektroniniu paštu, o ne gabenti iš tikrųjų, tačiau sunkvežimių vairuotojams ir krovikams vis dar tenka dirbti savo atavistinį darbą – juk ES, galų gale, tam ir egzistuoja, kad galėtų pasitarnauti savo pačios samdiniams, rašo europarlamentaras.
Kartais manoma, kad Europos Parlamentas renkasi Prancūzijos mieste Strasbūre, siekdamas įtikti prancūzams – vieniems iš ES įkūrėjų. Tiesą sakant, europarlamentarams niekada nepavyko surinkti pakankamai balsų, kad būtų nuspręsta posėdžiauti vienoje vietoje. (Jei tai priklausytų nuo manęs, rašo D. Hannanas, atsisakyčiau Briuselio ir posėdžius rengčiau tik Strasbūre; tačiau bet kuris vienas miestas būtų geresnis variantas nei abu kartu).
Per paskutinę sesiją Ashley Fox pasiūlė visuotinio taupymo laikotarpiu atsisakyti vienos – tik vienos – iš dvylikos Strasbūro plenarinių sesijų. Tačiau dvi didžiosios federalistų frakcijos – Eurosocialistai ir Europos liaudies partija (ELP) – susivienijo ir pasistengė, kad dėl to apskritai net nebūtų balsuojama. Tai įrodymas, jei tokių dar reikia, kaip europarlamentarai yra atitolę nuo savo rinkėjų ir jų rūpesčių, rašo D. Hannanas, o taip pat įrodymas, kad konservatoriai pasielgė teisingai, išeidami iš ELP.