Politika yra žiaurus reikalas – pergalės ir pralaimėjimai, triumfai ir žlugimai keičia vienas kitą stebėtinai greitai. Mūsų dienomis viską galima prarasti per kelias savaites. Naujausias tai iliustruojantis pavyzdys – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri kovo pabaigoje dar buvo Europos karalienė.
Ji dominavo pavasarį vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime Briuselyje: diktavo pagrindines sąlygas, kuriomis turėjo būti suteikiamas pagalbos paketas be pinigų likusiai Graikijai. Pradinė jos strategija buvo nedaryti nieko, o kitos šalys privalėjo sekti jos pavyzdžiu.
Tačiau praėjus šešioms savaitėms buvusi hegemonė, atrodo, tapo visiškai bejėgė. Jos strategija nedavė jokių rezultatų, ir jos įtaka Vokietijoje ir Europoje ėmė silpnėti. Praeitą savaitgalį ES valstybės narės pradėjo vykdyti didžiulį euro gelbėjimo planą, o vadovauti operacijai ėmėsi Prancūzija, konsultuodamasi su Italija ir kitomis Viduržemio jūros šalimis.
Paskutiniai įvykiai tapo lūžio tašku. Finansinė krizė ir euro zonos gelbėjimo planas iš pagrindų pakeis Europą – ji taps labiau prancūziška ir mažiau vokiška ne tik todėl, kad Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pasirodė esąs toliaregis strategas, mokantis valdyti krizę, kai tuo tarpu A. Merkel tesirūpino rinkimais Vokietijos provincijoje. Ateityje Europos politika bus labiau à la française – bus vadovaujamasi prancūziškais metodais, ir galbūt netgi institucijose pagrindinius postus užims prancūzai.
N. Sarkozy artėja prie tikslo
Netgi taisyklė dėl paramos neteikimo buvo faktiškai atmesta. Paskutinius kelis mėnesius vokiečiai vis prisidengdavo šia taisykle, mėgindami atremti visus Karlsrūhės (Vokietijos Konstitucinio Teismo būstinė) prieštaravimus. O štai prancūzai neturėjo tokių nuogąstavimų, ir galiausiai jų metodai įsivyravo.
N. Sarkozy taip pat artėja prie savo tikslo – sukurti šešiolikos euro zonos šalių Europos ekonominę vyriausybę. Būtent ši grupė savaitgalį ir parengė pagrindines rezoliucijas, kurias ES Komisijai teliko įgyvendinti. Tačiau pagrindinis dalykas tas, kad visa euro zona staiga praregėjo ir suvokė, jog jai nebepavyks funkcionuoti be politinio lyderio ir griežtesnio ekonominės politikos koordinavimo. Ankstesnė Vokietija tam nebūtų pritarusi, tačiau dabartinė Europa ketina suformuoti ekonominę valdžią, formaliu ar neformaliu pagrindu. ES neturi kito pasirinkimo, jei nori ištaisyti vieningos valiutos struktūrinius defektus.
Vokietija neišlaikė didelio streso testo
Europos Centrinis bankas taip pat ėmė laikytis Prancūzijos krypties. Iš pradžių jis buvo sukurtas pagal vokiečių „Bundesbank“ modelį – kaip nepriklausoma institucija. Tačiau savaitgalį staiga jis ne tik leidosi įtraukiamas į sutartį Briuselyje, bet ir pasisiūlė, jei kils būtinybė, nupirkti nuvertėjusias euro zonos šalių, neišbrendančių iš recesijos, obligacijas. Taip baigėsi Centrinio Banko nepriklausomybė ir jis tapo politikos priedu. Tai nėra vien tik novatoriškas sprendimas – tai tikra revoliucija.
Vokiečiai neturėtų naiviai galvoti, kad, nurimus audrai kapitalo rinkoje, viskas grįš į ankstesnes vėžes. Vos per vieną savaitgalį buvo sulaužyta daugybė draudimų. Kai mūsų ES partnerės ims svarstyti euro krizės pasekmes ir kurti naujas valiutinės sąjungos taisykles, vokiečiai neturės ką pasakyti apie jų siūlytą metodą, kuris neįveikė didžiojo streso. Ir jie patys pateikė įrodymą, pasirašydami didžiulį valiutų sąjungos gelbėjimo planą.