Artėja ir dar vieni rinkimai, ne tokie populiarūs Lietuvoje. Nepopuliarūs jie, tiesą sakant, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Juose taip pat yra daug įdomių klausimų, kurie turėtų būti užduoti politinėje diskusijoje prieš pagrindinį įvykį. Ir bus užduoti. Tik juos užduos daugiausiai politinis Europos Sąjungos elitas, taip pat kitos mažesnės suinteresuotos ir nesuinteresuotos, bet susidomėjusios visuomenės grupės. Pavyzdžiui, verslininkai, žmonės, besidomintys politika, ES institucijų darbuotojai, šiaip tie, kuriems viskas įdomu. Bet ne plačioji publika. Plačiajai publikai šie rinkimai, kaip ir vykusieji prieš ketverius metus, įdomūs nebus. Prognozuoju ne daugiau nei 30 procentų aktyvumą.

Rūpintis bendromis Europos problemomis reikia...

Nepaisant to, ES elitas imasi labai aiškių priemonių norėdami sudominti žmones Europos politika ir įtraukti juos į debatus ES lygmeniu. Tam pasiekti reikia, kad piliečiai tapatintų save su ES politiniu procesu, kad ES įvykiai paliestų juos asmeniškai, kad jie asmeniškai galėtų lemti ES politiką. Valdant tokį didelį neaiškios prigimties monstrą kaip ES tai yra beveik neįmanoma praktiškai. Vis tiek tikrieji praktiniai procesai, turintys reikšmę kiekvienam asmeniškai, vyksta arti žmonių, savivaldybių ir seniūnijų lygmenyje (kalbant apie Lietuvą; ir šių teritorinių vienetų atitikmenyse svetur). Gera žinia yra ta, kad lygiai taip pat kiekvienas amerikietis negali lemti Amerikos Vyriausybės veiksmų. Bet jis tiki, kad gali, ir tapatinasi su JAV politika. Tokį tikėjimą reikia sukurti ir ES. Bet kaip tą padaryti?

Reikia dviejų esminių dalykų: tapatybės ir paprastų valdymo instrumentų. Su europine tapatybe bus sunku ir prireiks mažiausia kelių šimtų metų, kol ji galbūt ims ir atsiras. O gal ir neatsiras niekada. Tuo klausimu šiame straipsnyje nesiplėtosiu, nes jau esu apie tai svarstęs čia. Esminė išvada - politinės bendruomenės atsiranda organiškai dėl bendrų istorinių patirčių ir tik tada susikuria valstybės aparatą savo bendrų problemų sprendimui. Lietuvos Konstitucijos ketvirtas straipsnis sako: "valstybę kuria tauta". Europos Konstitucija, matyt, sakytų: "ES institucijos kuria Europos tautą". Pakinkėme arklį paskui vežimą. Gal ši inovacija ilgainiui ir suveiks.

O štai paprastesnius valdymo instrumentus galim įgyvendinti. Tiesą sakant, jau pradėjom tą daryti. Bet grįžkim trumpam į Ameriką. Amerikiečiai tiki, kad vyriausybė vykdo jų interesus. Prie to stipriai prisideda ne tik tai, kad amerikiečiai jaučiasi esą viena tauta, bet ir tai, kad jie prezidentą renka tiesiogiai. Yra tiesioginis (bent jau įsivaizduojamas) ryšys tarp Springfieldo gyventojo į urną metamo biuletenio ir to, kad Obama sėdi ovaliajame kabinete. Svarbiausia, kad amerikiečiai tiki, jog šis ryšys egzistuoja.

2009 metų Lisabonos sutartis bando žengti vieną pirmųjų žingsnių šia kryptimi. Mažą žingsnelį. Joje įrašyta nuostata, jog Europos vadovų taryba, siūlydama Parlamentui tvirtinti Europos Komisijos prezidentą, turi atsižvelgti į EP rinkimų rezultatus. Kaip ES lygmens partijos suinterpretavo tokią nuostatą? Jų nuomone, Komisijos prezidentu turės būti daugiausiai balsų rinkimuose surinkusios partijos lyderis (na, arba tas žmogus, kurį pasirinks laimėjusių partijų koalicija). Taigi, jau greitai išgirsime labai konkrečias pavardes žmonių, kurie ves ES partijas į priekį ateinančiuose rinkimuose. Jei EVT po rinkimų iš tiesų atsižvelgs į rinkimų rezultatus, bus žengtas labai didelis žingsnis ES demokratėjimo keliu. Ir dar keliu, kuris įtikintu ES rinkėjus, jog jie iš tiesų gali išsirinkti savo ES valdžią.

... bet europarlamentarai atstovaus juos išrinkusius žmones

Euroentuziastams tokio žingsnio link demokratiškesnės ES nepakanka. Jie siūlo daugiau drastiškesnių žingsnių, kurie, žinoma, bent jau ateinančiuose rinkimuose tikrai nebus įgyvendinti. Pavyzdžiui, bendrus Europinių partijų rinkiminius sąrašus. Tokius, kaip mes turime Lietuvos Seimo rinkimuose. Mano nuomone, tokias inovacijas ES politiniame procese pasieksime dar negreitai. Aišku, tai padėtų iškelti visus ES piliečius dominančias problemas į darbotvarkės viršų. Bet, sąžiningai kalbant, ar labai daug tokių bendrų interesų turime? Na, keletą surastume - aplinkosauga, bendra energetikos politika, ekonominiai klausimai, Šengenas, ERASMUS, galbūt gynyba (nors dėl šito abejoju, kol galim išnaudoti NATO) - bet iš esmės tai ir viskas. Problema dar yra tame, kad kai kuriais iš šių klausimų sutariame tokiu lygiu, kad ir be ES visos valstybės bendradarbiautų tose srityse. Neabejoju, kad ir be ES naikintume prekybos barjerus, įvedinėtume mainų programas ir bevizius režimus. O realių bendrų problemų turime ne tiek ir daug.

Jei kol kas negalime turėti bendrų rinkimų sąrašų, tai bent priverskime kandidatus į Europos Parlamentą kalbėti apie ES lygmens klausimus, toliau siūlytų euroentuziastai. O kaip tu juos priversi? Mano nuomone, politikai visada atstovaus ir pataikaus tiems, kurie juos išrinko. Ir tai yra visiškai normalu ir netgi skatintina. Tuo ir yra pagrįstas politinis procesas. Kol kas tiek Lietuvos, tiek kitų ES valstybių gyventojams labiau rūpi jų kiemo problemos. Taigi, neverskime europarlamentarų apsimetinėti, kad jiems rūpi ES lygmens klausimai. Kai mums rūpės, priversim rūpintis ir juos.

Parengė Mantas Pupinis