Pakeliui prisiminiau ir „Verslo klasėje" skaitytus Aurelijaus Katkevičiaus žodžius: „... Kaip laisvalaikio užsiėmimas populiarėja dekupažas ir važinėjimasis dviračiais, o ne naujų automobilių išperkamoji nuoma kas pusmetį ar perlų kolekcionavimas..." Ar pasiteisins viltis, kad krizė mus pamokys būti apdairesnius, taupesnius, bet kartu ir nuoširdesnius?
Bus matyti - iki šiol buvusios krizės baigdavosi naujų burbulų pūtimu. Beskaitydamas Niallo Fergusono Pasaulio finansų istoriją („The Ascent of Money") radau tai kiekviename skyriuje - nuo Venecijos pirklių laikų iki brolių Lehmannų imperijos griuvimo.
Tačiau jei krizės nekeičia rinkos institucijų principų ir nestabdo principinio kapitalistinio smagračio, tai paprastų žmonių galvose, manau, pėdsaką jos palieka. Tegu ir ne fiskalinės atsakomybės pavidalu.
Ši pastaroji krizė man kol kas buvo skaudžiausia. Gal amžius artėja prie „jautraus", o gal tiesiog daugiau apie tai domėjausi. Nors iš tiesų tai akys iš baimės plečiasi ne dėl šiandienos, o dėl minčių, kad po kokių 20-ies metų būsiu nepalyginti labiau pažeidžiamas tokių ekonominių svyravimų ir turėsiu kur kas mažiau energijos juos kompensuoti. Tokiais atvejais santykinai užtikrinta „skandinaviška" senatvė atrodo tikrasis „rojaus Žemėje" apibrėžimas. Kur mums iki jo...
Ak, bet ketinau rašyti apie gera!
Šiandien rašiau punktus, kuriuos galima būtų laikyti kompensacija krizės metu:
- Atradau galįs dirbti tris kartus daugiau, nei anksčiau. Gal įsibėgėję taip „arti" paskui ir BVP kilstelėsime? Sunku, bet galima įprasti.
- Skanėstas yra ne tai, ką ryji kasdien neskaičiuodamas (nors tai ir būtų laikoma delikatesu), o tai ką sau leidi tik kartą per savaitę.
- Vilnius yra smarkokai kalvotas miestas - antraip sutaupyčiau daugiau kaip 100 litų už transportą. Užtat žmonės troleibusuose dabar nebe tokie pikti, kaip būdavo prieš 10 ar 20 metų. Ir (gal) šiek tiek mažiau šneka telefonu.
- Internetas gali pakeisti daug pramogų ir sutaupyti daug išlaidų. „Monitorius - vienintelis draugas" nėra gerai, bet gerai bent tai, kad gali šviestis, bendrauti ir kurti tuo pačiu įrankiu. Kažkas minėjo, kad krizės metas - pats geriausias laikas mokytis naujų dalykų. Ir nuo depresijos mintis gena, ir ateičiai kapitalą krauna.
- Tapau visiškai atsparus daiktų blizgesiui. Ir anksčiau niekam smarkiai žaislų nepavydėjau, bet dabar tai patikimumas ir funkcionalumas - tikrai svarbiausi kriterijai.
- Mano šlamštas - kito džiaugsmas. Ir atvirkščiai. Nenauji daiktai irgi geri, jei praverčia. Dažnai ir pradžiugina. Yra toks dalykas, kaip „žmogiškasis antrinis panaudojimas". Geriausiai tinka knygoms, bet galima mainytis ir kitais daiktais.
- Vingio parkas yra iškart už namų slenksčio. 30 metų čia gyvenu, o ne taip seniai pastebėjau...
Esu tikras, kad ir jums krizė ne vien nuoskaudas ir nerimą atnešė. Gal, sekdami ta pačia dvasia, imsite ir pasidalinsite kuo praturtėjote?