Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (2)
Nepažinto baimė: socialinė lytis ir transseksualumas

Nepažinto baimė: socialinė lytis ir transseksualumas

Lietuvoje šiemet žiemiškas buvo ne tik pavasaris. Ledynmetį primena ir kai kurių politikų bei „socialinių kritikų“ mintys apie genderizmo ideologijos keliamas grėsmes.

Štai, pvz., Seimo narys Jonas Rimantas Dagys kovo mėnesį Seime surengtoje spaudos konferencijoje, pavadinimu „Prisidengiant kova prieš smurtą, siekiama įrodyti vaikams, kad šalia biologiškai nulemtos moterų ir vyrų lyties, gali atsirasti kitokios, arba dar viena kova prieš šeimą“, teigė, jog „paneigiant pačią gamtą, bendrą supratimą, siekiama įvesti kažkokias kitokias lytis, kas visiškai niekam nesuvokiama ir nesuprantama.“

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog pakartotinė isterija dėl socialinės lyties sąvokos tėra eilinis bandymas „mobilizuoti“ mases prieš iš Vakarų plūstančią moterų ir vyrų lygybės „propagandą“, kuri taip ir tyko paplauti tradicinės lietuviškos moralės pamatus.

Vis dėlto, šią kai kurių politikos vyrų (kaip taikliai šiame kontekste skamba šis leitmotyvas!) artikuliuojamą poziciją lemia kur kas „aitresni“ motyvai, būtent – nenoras Lietuvos teisinėje sistemoje įversti „lytinės tapatybės“ kategoriją ir pagaliau išspręsti it pūlinį pritvinkusią transseksualių asmenų žmogaus teisių problemą. Šis nenoras toks didelis, jog ant nemokšiškumo ir fanatizmo laužo ryžtamasi paaukoti net kovos su smurtu prieš moteris idėją.

Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris – „gražūs lozungai, žalingos idėjos“

Europos Tarybos konvencijos "Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo" (priimtos 2011 m., tačiau dar neįsigaliojusios) 3-asis straipsnis socialinę lytį (ang. gender) apibrėžia kaip „socialiai sukonstruotą vaidmenį, elgesį, veiklą ir savybes, kuriuos tam tikra visuomenė priskiria moterims arba vyrams“.

Siūlau dar kartą atidžiai perskaityti šį apibrėžimą, dėl kuriuo pastaruoju metu politinėje arenoje taip aršiai laužomos ietys. Lietuviškame kontekste socialinės lyties apibrėžimą galėtume interpretuoti, pvz., taip: „Lietuvos visuomenė tiek vyrams, tiek moterims priskiria tam tikras savybes, kurių pagalba socialinėje plotmėje individai yra suvokiami kaip turintys vyrišką arba moterišką lytį.“ Atleiskite, bet jokių „papildomų“ lyčių aš čia neįžvelgiu. O gal?

Štai, pvz., Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkas Tomas Šalkauskas teigia, jog „vyrai ir moterys yra tokie nulemti nuo gimimo ir dar anksčiau nuo pradėjimo“, o jo bendražygis Jonas Rimantas Dagys jam antrina, jog socialinė lytis „visiškai neturi nieko bendro nei su kova prieš smurtą, nei moterų teisių gynyba“. Vadovaujantis šių ponų logika, būtų galima įtarti, jog smurto prieš moteris statistika yra nulemta išimtinai biologinių veiksnių.

Kitais žodžiais tariant, kai kurie vyrai prieš moteris smurtauja būtent todėl, kad pastarosios turi krūtis ar yra fiziškai silpnesnės. Deja, smurtas prieš moteris yra visų pirmiausia socialinis fenomenas, kurį didžiąją dalimi lemia ne konflikte dalyvaujančių asmenų biologiniai požymiai, o šiems individams priskiriami socialiniai vaidmenys, t.y. „moteris turi žinoti savo vietą“, o „vyras ne tik gali, bet ir privalo paauklėti nepaklusnią pačiutę“. Todėl apie smurtą artimoje aplinkoje paprasčiausiai neįmanoma kalbėti nesivadovaujant socialinės lyties kategorija – priešingu atveju deklaratyvi pozicija „prieš“ tėra tik skambūs lozungai, neturintys nė menkiausio turinio.

Lytinis tapatumas, kurio Lietuvoje paprasčiausiai nėra

Socialinės lyties sąvokos priešininkai teisūs tikriausiai tik dėl vieno dalyko – jie tikrai nėra nusiteikę prieš smurto artimoje aplinkoje prevencines programas. Vienintelis dalykas, kurio jie bijo it kryžiaus, yra lytinės tapatybės kategorija, kurios taptų nebeįmanoma ignoruoti pripažinus socialinės lyties egzistavimo faktą. Lytinė tapatybė yra subjektyvus kiekvieno iš mūsų lyties pajautimas, kurį sudaro tiek biologinių, tiek socialinių požymių visuma.

Kiekvienas iš mūsų esame „vyrais“ ir „moterimis“ skirtingai, kas nebūtinai turi atitikti socialiai sukonstruotas vyriškumo ir moteriškumo normas. Kitais žodžiais tariant, ne kiekvienas vyras privalo domėtis krepšiniu ir ne kiekviena moteris privalo turėti raudonai lakuotus nagus. Lygiai taip pat ne kiekvienas individas, turintis vyriškus ar moteriškus biologinius požymius privalo jaustis atitinkamai vyru ar moterimi. Nors transseksualumas Lietuvoje yra itin mažai žinomas ir pažįstamas reiškinys, tai visų pirma yra individuali žmogiška patirtis, kurios neturime teisės nei teisti, nei smerkti, o tuo labiau – ignoruoti.

Lietuvos teisinėje sistemoje lytinio tapatumo kategorija neegzistuoja. Nei Lygių galimybių įstatymas, nei Darbo kodeksas, nei Baudžiamasis kodeksas nemini lytinės tapatybės kaip draudžiamo diskriminacijos pagrindo. Vis dėlto, realybė žiauri.

Tarkime, jei darbdaviui pasirodytumėte per mažai vyriškas ar moteriška, jus paprasčiausiai galėtų atleisti tą pačią akimirką, nes Lietuvoje diskriminuoti dėl neatitikimo tradiciniams lyčių vaidmenims nedraudžiama. Tokia paradoksali situacija už 100 dienų ES Tarybai pirmininkausiančios šalies teisinėje bazėje neturėtų perdėm stebinti.

Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog seksualinė orientacija, kaip draudžiamas diskriminacijos pagrindas, Lietuvos Respublikos įstatymuose atsirado tik ES Direktyvos 2000/78/EC dėl nediskriminavimo darbo rinkoje dėka, turėsime draugiškai palaukti, kol Briuselis iš viršaus „nuleis“ reikalavimą nediskriminuoti savo pačių šalies piliečių dėl lytinės tapatybės.

1996 m. Europos Sąjungos Teisingumo teismas byloje P prieš S ir Kornvalio grafystės tarybą konstatavo, jog diskriminacija dėl lytinės tapatybės turėtų būti traktuojama lygiai taip pat, kaip ir diskriminacija dėl lyties.Kitais žodžiais tariant, jei jus atleistų iš darbo už tai, jog nesate pakankamai moteriška iš esmės reikštų tą patį, jog jus atleido iš darbo todėl, jog esate moteris.

Jau prieš dvidešimt metų ES Teisingumo teismas suprato (pažymėtina, jog ES kompetencija leisti įstatymus nediskriminavimo srityje suteikta tik Amsterdamo sutartimi 1998 m.), jog lytis visų pirmiausia yra socialinis konstruktas, t.y. kaip sėkmingai sugebame išpildyti su mūsų biologiniais lyties požymiais siejamus visuomenės lūkesčius. Dar daugiau – teismas labai aiškiai pasakė, jog vienokie ar kitokie su lytimi susiję visuomenės lūkesčiai nėra pakankamas pagrindas diskriminuoti žmones dėl jų lytinės tapatybės. Apmaudu, tačiau mūsų politikams iki šio supratimo dar toli.

Ne veltui sakoma, jog traukinys vėluojančių nelaukia. Štai, pvz., ES Direktyva 2011/95/EU dėl pabėgėlio statuso suteikimo, kurią Lietuva privalės visa apimtimi (!) perkelti į savo nacionalinę teisę iki 2015 m., labai aiškia ir nedviprasmiškai teigia, jog persekiojimo dėl lytinės tapatybės atveju ES šalis narė privalo (!) tenkinti asmens prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo.

Bus labai įdomu pamatyti, kokiu būdu nacionalinis įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bus papildytas šia kategorija, kurios Lietuvos teisinėje sistemoje paprasčiausiai nėra. Kita vertus, tenka pripažinti, jog Lietuvos valstybei fantazijos šioje srityje nestinga – štai, pvz., sugebame jau 10 metų „muilinti“ įstatymo dėl lyties pakeitimo priėmimo procesą, nepaisant to, jog į Lietuvą krypsta jau beveik visų tarptautinių ir regioninių žmogaus teises ginančių organizacijų žvilgsniai.

Lyties keitimo problematika

2001 m. įsigaliojusios Civilinio kodekso redakcijos 2.27 straipsnis ne tik suteikia teisę pilnamečiam asmeniui medicininiu būdu pakeisti lytį, bet ir numato, jog lyties keitimo tvarką ir sąlygas reguliuoja specialus įstatymas. Nors šis įstatymas turėjo būti priimtas dar iki 2003 m., tačiau mūsų įstatymų leidėjams paprasčiausiai pritrūko politinės valios išspręsti šią problemą, kuri, laikui bėgant, tapo tikru žmogaus teisių skauduliu.

2007 m. Europos Žmogaus teisių teismas priėmė Lietuvai nepalankų sprendimą byloje L prieš Lietuvą, kur būtent nepagrįstas delsimas priimti lyties pakeitimo procesą reguliuojantį įstatymą buvo pripažintas kaip pažeidžiantis ieškovo teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Šioje byloje teismas įpareigojo Lietuvą atlyginti padarytą žalą praktiškai precedento neturinčiu būdu, t.y. arba per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo priimti reikiamą įstatymą, arba, nespėjus to padaryti, ieškovui sumokėti 30.000 eurų kompensaciją.

Tikriausiai galite įtarti, kuriuo keliu buvo nuspręsta eiti – mūsų mokesčių mokėtojų kišenės palengvėjo šešiaženkle suma.

Neegzistuojant lyties pakeitimo procedūrą reguliuojančio įstatymo Lietuvos teisinėje sistemoje, transseksualūs asmenys yra atsidūrę situacijoje, kurią vaizdžiai būtų galima pavadinti Niekados šalimi. Nors Lietuva, besivadovaudama dešimtąją Tarptautine ligų klasifikacija, transseksualumą laiko psichiniu sutrikimu, tačiau mūsų valstybė nesuteikia absoliučiai jokios pagalbos tokiems asmenims, kurie, paradoksaliai, mokėdami mokesčius, dalyvauja valstybinio sveikatos draudimo sistemoje. Transseksualiems asmenims nėra prieinamas nei valstybės lėšomis kompensuojamas psichologinis konsultavimas, nei hormoninis gydymas, nei, tuo labiau, chirurginė operacija.

Dar įspūdingiau – užsienyje lyties keitimo procedūra atlikusiems asmenims civilinės metrikacijos skyriai atsisako išduoti naujus asmens tapatybės dokumentus (pvz., pasą ar gimimo liudijimą), nes neturi tam teisinio pagrindo. Lytį pakeitę asmenys privalo kreiptis į teismus, kurie, savo ruožtu, įpareigoja pakeisti civilinės būklės įrašus. Kita vertus, teismai prieš save nori matyti „tikrus“, nors ir chirurginiu būdu sukurtus, vyrus ir moteris – apmaudu, tačiau reikės nusimauti kelnes arba pakelti sijoną, norint iškovoti savo prigimtinę teisę gyventi oriai, t.y. toje lytyje, kuriai iš tiesų priklausai.

Buvęs teisingumo ministras Remigijus Šimašius ėmėsi šią problemą spręsti iš esmės. Visų pirma, liberalas pasiūlė iš Civilinio kodekso pašalinti įsipareigojimą priimti specialų lyties keitimo procedūrą reguliuojantį įstatymą. Antra, ministras pasiūlė įpareigoti civilinės metrikacijos skyrius išduoti naujus tapatybės dokumentus transseksualiems asmenims, šiems pateikus medicininę pažymą apie lyties pakeitimą, kurią (!) turės išduoti valstybinė medicinos įstaiga Lietuvos Respublikoje.

Paprastais žodžiais tariant: (a) Lietuva nori išlaikyti galimybę asmeniui pakeisti lytį, bet vienareikšmiškai atsisako su tuo turėti ką nors bendra; (b) transseksualiam asmeniui pakeitus lytį užsienyje, transseksualai dar turės pasiprašyti Lietuvos medikų išduoti pažymą apie „pavykusį“ lyties keitimą.

Šį sprendimą paveldėjęs dabartinis teisingumo ministras Juozas Bernatonis švystelėjo kontraversišką pasiūlymą Parlamentui – tegul sprendžia tautos išrinktieji. Dar daugiau, pristatydamas šias pataisas Seime, ministras pareiškė, jog šiomis pataisomis siekiama įgyvendinti sprendimą byloje L prieš Lietuvą. Pamiršo, matyt, ministras, jog Strasbūro teismas draugiškai Lietuvai pagrūmojo pirštu įstatymą priimti, o ne sugalvoti, kaip išsukti sėdimąją iš nepatogios situacijos.

Kol politikai strateguoja, ką daryti toliau, tarptautinėje arenoje virš Lietuvos kaupiasi juodi debesys. Praėjus daugiau nei 5 1/2 metų nuo Strasbūro teismo išaiškinimo, Lietuva atvirai ignoruoja Europos Tarybos poziciją šiuo klausimu. Š.m. gegužės mėnesį Lietuva atsiskaitys prieš Europos socialinę chartiją prižiūrintį komitetą dėl šios tarptautinės sutarties įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu.

Nors vienas iš pagrindinių klausimų peržiūros proceso metu bus Lietuvos Respublikos piliečių teisė į sveikatos apsaugą (11-asis Chartijos straipsnis), Lietuva savo raporte komitetui transseksualių asmenų problemos apskritai nemini. Keltas tarptautinių ir vietinių nevyriausybinių organizacijų pateikė šešėlinę ataskaitą komitetui, atskleidžiančią mažų mažiausiai dviprasmišką Lietuvos poziciją lyties pakeitimo klausimu.

Be to, inicijuotas procesas sprendimo L byloje įgyvendinimo klausimui Europos Tarybos Ministrų komitete suteikti ypatingos svarbos statusą, t.y. paleisti griežtos priežiūros mechanizmą prieš Strasbūro teismo sprendimą piktybiškai ignoruojančią šalį narę (ši procedūra dažnai taikoma Azerbaidžiano, Rusijos, Ukrainos ir kitų žmogaus teises savaip gerbiančių šalių atžvilgiu). Apmaudu, jog Lietuvą gerbti savo pačios piliečių teises ir tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje reikia paraginti iš šalies.

Kol iš Seimo tribūnos vyksta aršūs debatai dėl socialinės lyties sąvokos ir lyties pakeitimo procedūrą reguliuojančio įstatymo būtinybės, žmonės ir toliau gyvena savo gyvenimus, o vyrai ir toliau mano esą vyrais, o moterys – moterimis. Tikriausiai niekada nebus įmanoma įsivaizduoti, kaip jaučiasi ne tos lyties kūne atsidūręs vyras ar moteris, ir kokie gilūs bei subtilūs gali būti tokio žmogaus išgyvenimai.

Tik nuo asmeninio pasirinkimo priklauso, ar tai, ko nesuprantame, bandysime pažinti, ar apsiginkluosime nemokšiškumo, fanatizmo ir arogancijos šarvais. Kartais atrodo, jog atžagaria ranka apie kitų žmonių patirtis kalbantys „sinoptikai“ turėtų itin neužtikrintai jaustis dėl savo pačių lytiškumo ar seksualumo. Taip ir lieka neaišku, kaip įvairovės ir pliuralizmo idėjos gali sugriauti kažkokią „nusistovėjusią tvarką“. Nuo kada nepakantumas kitokiam ir nepažintam tapo tuo, kas „lietuviška“?

Parengė Tomas Vytautas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA