Lietuva kartu su Kipru, Čekija, Estija, Latvija, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija į ES buvo priimtos nuo 2004 metų gegužės 1 dienos. Šį įvykį paminėjome skambiai – iš viso šalyje buvo suplanuota maždaug 300 renginių (seminarai, diskusijos, parodos, įvairių šalių virtuvių degustacijos, medelių sodinimas, koncertai, piešinių konkursai, net triratukų varžybos, o viską vainikavo fejerverkai), kuriems Vyriausybė atseikėjo 1,5 mln. litų.
Paskutinę balandžio dieną Lietuvos gyventojai 5 minutėms įjungė lempas, prožektorius ir kūreno laužus, taip tikėdamiesi tapti šviesiausia Europos valstybe.
Narystė ES buvo tokia svarbi, kad valdžiai teko gerokai pasukti galvą, kaip apsisaugoti nuo galimo vilčių dužimo. Likus keliems mėnesiams iki 2003-iųjų gegužę suplanuoto referendumo dėl stojimo į Bendriją, politikos ekspertai ėmė abejoti, ar jo nesužlugdys menkas rinkėjų aktyvumas. Todėl referendumą pirmą kartą nuspręsta rengti dvi dienas. Nežinia, ši ar kuri kita aplinkybė lėmė, kad žmonės buvo kaip niekada aktyvūs – prie balsadėžių atėjo daugiau kaip 63 proc. rinkėjų, maždaug 90 proc. pritarė narystei.
Gąsdino pigios darbo jėgos srautu
„Mes atėjome!“ – garsiai įspėjo 2004 metų gegužės 1 dienos „Verslo žinių‟ numerio viršelis. Narystės ES pradžios proga pasirodė specialus numeris, kurio visi 30 puslapių buvo skirti tik informacijai, vienaip ar kitaip susijusiai su Bendrija.
Dienraštis pripažino, kad Marijono Mikutavičiaus dainos eilutė „Mes ateiname garsiai“ gal perdėm agresyvi, kokia šiaurietiškai nuobodžiam Stokholmui metais anksčiau galėjo pasirodyti 4 tūkst. Lietuvos aistruolių minia, po 64 metų pertraukos šventusi nacionalinės komandos pergalę Europos krepšinio čempionate. Prisimenant šį laimėjimą ir tarytum įspėjant ES apie Lietuvos ambicijas, laikraščio viršelį papuošė auksinės krepšinio komandos, vieningai lipančios ant nugalėtojų pakylos, nuotrauka.
Daugelis senųjų ES narių gyventojų bent aštuonias iš 10 naujokių vis dar įsivaizduoja kaip beviltiškus atsilikėlius, kaip prašytojų minią, kurią reikės remti, rengti ir maitinti, anuomet redakcijos skiltyje pažymėjo dienraštis. Toks mūsų įvaizdis esą susiformavo ne be nuolatinės mūsų pačių viešos saviplakos ir savęs menkinimo. „Europai labai greitai teks keisti susikurtą stereotipą, nes ji įsitikins sulaukusi energingų, kūrybingų ir labai motyvuotų „njukamerių“ (naujokių), kaip dažnai vienu žodžiu vadinama 10 naujųjų ES valstybių.“ Tokią nuomonę laikraštis pagrindė bemaž 9 proc. siekiančiu Lietuvos BVP augimu ir įvairių verslo šakų plėtra. Nekantraudamos susigrąžinti, ką jėga buvo atėmusi sovietų imperija, ir susikurti gerovę, ES naujokės „gali tapti puikiu katalizatoriumi stagnuojančiai žemyno ekonomikai‟.
Tą prognozavo ir dienraščio pakalbinti buvęs vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius, žemės ūkio ir finansų viceministrai Dalia Miniataitė bei Vitas Vasiliauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Ramūnas Vilpišauskas. Jie teigė, esą naujokai privers Europą sukrusti.
Specialaus numerio viršelį puošė ir daugiau šviesių prognozių: „Abipusė nauda – ES ekonomiką išjudins naujųjų narių apsukrumas ir azartas“, „Euras ateis 2007 m.“ Kaip žinoma, Lietuva puoselėjo planus litą pakeisti euru jau po trejų narystės ES metų, o didžiuliame straipsnyje cituoti specialistai neabejojo, kad bendrosios valiutos įvedimo nauda gerokai viršys sąnaudas ir euras svariai prisidės prie šalies gerovės kūrimo. Prisijungti prie euro zonos tuomet nepavyko dėl nustatytą ribą šiek tiek viršijusios infliacijos. Dabar euro tikimasi nuo 2015-ųjų.
„Lietuva šiandien tapo Europos Sąjungos – galingo valstybių susivienijimo ir turtingos ekonomikos – dalimi“, – anuomet rašė žurnalistai ir kalbėjo apie „Euforiją“ – esą nuo Talino iki Dublino, nuo Stokholmo iki Atėnų europiečiai švenčia istorinę dieną: „Švedišką degtinę, EU kokteilį ar vokišką alų galime užkąsti didžkukuliais, specialiai proga gavusiais „Briuselio cepelinų vardą“. O lietuviška muzika šiandien drebina ne vienos Europos valstybės sostinę.“ Viename rašinyje kaip tik svarstytos lietuviškos virtuvės galimybės mesti iššūkį, pavyzdžiui, itališkai picai.
Kartu su naryste ES išnyko muitinės Lietuvos pasienyje su Latvija ir Lenkija – tai buvo vienas narystės pranašumų, kurį tiesiogiai turėjo pajusti verslas. Kito žingsnio – pasienio kontrolės panaikinimo – teko palaukti iki 2007-ųjų, kai Lietuva prisijungė prie Šengeno sutarties.
Dienraštis prognozavo, kad Vakarų bendrovės toliau kels gamybą į Lietuvą ir kitas naujokes, o ES partnerių apsuptyje Lietuva įgis didesnį svorį pasaulinėje arenoje, mat buvimas bendrosios rinkos dalimi suteikia privalumų didžiųjų pasaulio prekybos partnerių akyse, taigi bus lengviau prekiauti su Rusija, JAV ir kitomis rinkomis. Bet narystė reiškė ir konkurenciją su kitomis ES kompanijomis.
Be kita ko, laikraštis įspėjo, kad į turtingesnę Lietuvą ims plūsti pigesnė darbo jėga iš užsienio. Praėjus 10 narystės ES, taigi ir geresnio gyvenimo metų, Lietuva išlieka emigracijos valstybe. Emigracijos rodiklis tūkstančiui gyventojų yra didžiausias Bendrijoje. Tinklalapio 123.emn.lt duomenimis, nuo Nepriklausomybės atkūrimo išvyko apie 800 tūkst. žmonių – penktadalis gyventojų. Atvykstančiųjų skaičius irgi auga, tiesa, didžiumą jų sudaro grįžtantys lietuviai. Užsieniečių atvyksta nedaug – 2-2,5 tūkst. per metus, daugiausia rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. 33 tūkst. šalyje įsikūrusių užsieniečių iš 125 valstybių̨ sudaro vos 1 proc. visų gyventojų (ES šis rodiklis siekia 6,6 proc.).
Prognozės dėl pigesnių darbuotojų antplūdžio nebuvo be pagrindo – kone pusę atvykstančiųjų išties atveda darbas. Pastarųjų skaičius sparčiai augo kylant ekonomikai, per krizę gerokai sumažėjo, bet 2012-aisiais leidimų dirbti vėl buvo išduota daugiau nei ankstesniais metais (apie 4,6 tūkst., daugiausia baltarusiams, ukrainiečiams, kinams, rusams, moldavams, indams, gruzinams). Ypač išaugo tolimųjų reisų vairuotojų poreikis, taip pat atvyksta daug laivų korpusų surinkėjų, suvirintojų, restoranų virėjų.
Tačiau kartu ir lietuviai gavo progų rasti neblogą darbą užsienyje. „Briuselis atveria karjeros galimybių“ – skelbė vieno iš rašinių pavadinimas. Toks karjeros šuolis laukė tuometės finansų ministrės Dalios Grybauskaitės, interviu su kuria pasirodė laikraštyje.
Eurą galėjome turėti jau 2004-aisiais?
Vakarų žiniasklaida buvo ne tokia entuziastinga. „ES sveikina 10 naujų narių“, – tą pačią dieną santūriai skelbė CNN tinklalapis. Gana ilgoje žinutėje pranešta, kad Europos šalių sostinės penktadienio vakarą (gegužės 1-oji tąmet buvo šeštadienis) šventė. Europos Komisijos pirmininkas Romano Prodi, ta proga dalyvavęs ceremonijoje Italijos ir Slovėnijos pasienio miestuose Gorizia bei Nova Goricia, pareiškė, kad ši didžiausia istorijoje Bendrijos plėtra malšina Šaltojo karo laikų gėlą dėl žemyno padalijimo.
Įspūdžių iš įvairiose šalyse vykusių ceremonijų pateikė ir Lietuvos žiniasklaida. Nuo Baltijos iki Viduržemio jūros šimtai tūkstančių žmonių dalyvavo linksmybėse po atviru dangumi, koncertuose ir ceremonijose prie sienos patikrinimo postų, o politiniai lyderiai šlovino galutinę Europos padalijimo į Rytus ir Vakarus pabaigą, kuri švenčiama 15 metų po Berlyno sienos griuvimo, anuomet skelbė agentūra BNS.
Tiesa, džiaugsmu tryško ne visi. Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas, nuo seno garsėjęs kaip ES kritikas, per televiziją pasakė kandžią kalbą ir pareiškė, kad čekai turės gerai išmokti biurokratinių Briuselio metodų, o tuo pačiu saugoti savo identitetą.
Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian‟ tinklalapyje buvo pateikta šiek tiek informacijos apie visas naująsias ES nares. Lietuva sulaukė pagyrų dėl atsargių ir radikalių reformų, kurios užtikrino sparčiausią ūkio augimą iš visų Bendrijos valstybių. Kaimyninės šalys aktyviau ėmėsi ekonomikos reformų, bet atsargus Lietuvos požiūris atsipirko, pažymėjo rašinio autorius Benas Arisas, rašinį ironiškai pavadinęs „Baltijos šalių vėžlys“. Jau 2004 mūsų šalis atitiko visus Mastrichto kriterijus, taigi teoriškai buvo pasirengusi įsivesti eurą.
„Britanija yra viename Europos pakraštyje, Lietuva – kitame. Skirtumas toks, kad britai mėgaujasi kokybišku gyvenimu, o lietuviai – ne. Kol kas“, – rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus žodžius pacitavo tinklalapis. Vilniaus meras Artūras Zuokas lietuvius juokais pavadino vokiečiais, tik su itališku prieskoniu: „Mes esame tikslūs ir organizuoti žmonės, bet labiau atsipalaidavę, draugiškesni ir atviresni.“
Vienas „The Guardian‟ rašinys buvo skirtas istorijos apžvalgai – nuo geležinės uždangos griūties iki ES plėtros. Kitame pažymėta, kad „vienas dydis tinka visiems“ – Bendrijai plečiantis, visiškai skirtingoms ekonomikoms teks suremti pečius.
Oficialiame ES tinklalapyje istorinė plėtra buvo pavadinta iššūkiu visoms 25 narėms. Tai reiškė, be kita ko, trijų buvusių SSRS respublikų (Baltijos šalių) ir keturių sovietinio bloko valstybių (Lenkijos, Čekijos, Slovakijos bei Vengrijos) prisijungimą prie vakarietiško klubo, 75 mln. naujų gyventojų Bendrijoje.