Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (56)
Musulmonės Europoje – nuolatinių atakų aukos. Kas kaltas?

Musulmonės Europoje – nuolatinių atakų aukos. Kas kaltas?

Neseniai Prancūzijos policija, apieškojusi musulmonę, kuri visą veidą dengėsi šydu, viename Paryžiaus priemiestyje pakurstė riaušes ir atgaivino diskusijas apie prieštaringai vertinamą draudimą nuo 2011 metų viešose vietose dėvėti visą veidą dengiančius musulmoniškus drabužius.

Tačiau tokie musulmonų bendruomenės sukilimai reiškia kai ką daugiau, negu paprastą pasipriešinimą šiam draudimui; šias riaušes taip pat reikėtų vertinti Europoje augančio smurto prieš musulmonus fone.

Prancūzijoje dar prieš šias riaušes buvo surengtos kelios atakos prieš moteris musulmones. Vienas žiauresnių incidentų įvyko birželio 13 dieną, kai du vyrai panaudojo fizinį smurtą prieš nėščią 21 metų moterį.

2012 metais Prancūzijoje 85 proc. visų antimusulmoniškų incidentų įvyko prieš moteris. Panaši situacija ir kitose šalyse. Didžiojoje Britanijoje smurtas prieš musulmonus žymiai išaugo po britų kareivio nužudymo Vulviče. Nevyriausybinė organizacija „Tell Mama“ nuo 2012 metų kovo iki to paties mėnesio 2013 metais kas savaitę užregistruodavo vidutiniškai po 12 incidentų. Daugumos šių atakų taikiniais tapdavo musulmonų moterys.

Smarkiai išaugus smurtui prieš musulmonus, kyla klausimas dėl atsakomybės. Kas kaltas, kad daugėja atakų prieš musulmonus? Žinoma, už savo veiksmus galiausiai atsako patys individai, tačiau reikia kritiškai pažvelgti ir į socialinę bei politinę įtaką.

Galima pastebėti tendenciją priešiškumą ir smurtą prieš musulmonus vertinti kaip normalią ir priimtiną praktiką. Išankstinės nuostatos musulmonų atžvilgiu ne visada kelia tokias pačias socialines asociacijas, kaip nuostatos kitų etininių ar religinių grupių atžvilgiu.

Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse politikos lyderiai ir atstovai atakas prieš musulmonus pernelyg dažnai pasitinka tylėdami, o ne ryžtingai gindami pamatines žmogaus teises.

Kai politikos lyderiai prieš tokias atakas užmerkia savo akis ar viešai nepasmerkia tokio smurto, pavieniai užpuolikai pasijunta esą teisūs ir nebaudžiami.

Prancūzijoje dėl draudimo nešioti visą veidą slepiančius drabužius musulmonų padėtis yra itin jautri, nes šio draudimo pažeidimai tampa pretekstu griebtis smurto ar užgaulaus elgesio.

Priimti įstatymą, draudžiantį slėpti veidą po šydais, yra viena, o juo piktnaudžiauti, ar matyti, kaip juo piktnaudžiaujama ir nieko nedaryti, yra kita. Be veidą dengiančių šydų klausimo, politikų prievolė yra pasisakyti prieš smurtą. Jie taip pat turi užtikrinti, kad visi asmenys būtų ginami vienodai.

Norint pažaboti smurtą prieš musulmonus, pirmiausia reikėtų pripažinti islamofobiją kaip vieną iš rasizmo formų. Islamofobija reiškia diskriminaciją, kurią patiria asmenys dėl realios ar įsivaizduojamos priklausomybės islamo religijai. Ji kyla iš socialinio grupės, kuriai priskiriami specifiniai rasiniai bruožai ir stereotipai, konstravimo.

Didesnis islamofobijos pripažinimas Europoje leistų sukurti išsamesnes strategijas, kaip Europos Sąjungos, nacionaliniu ir vietos lygiu pagerinti musulmonų bendruomenių padėtį.

Nepavyks sukurti darnios ir lanksčios Europos, kuri būtų naudinga visiems, jei nebus rimtai sprendžiamas smurto prieš musulmonus klausimas. Riaušės Paryžiuje baigėsi, bet jas sukėlusios priežastys anksčiau ar vėliau įplieks daugiau konfliktų.

Kad užkirstų kelią tokiems konfliktams, vyriausybės nedelsiant turi imtis veiksmų prieš islamofobinį smurtą.

Autoriai: Marwanas Muhammadas, „Kolektyvo prieš islamofobiją Prancūzijoje“( „Collectif contre l'Islamophobie en France“ CCIF) atstovas spaudai; Elsa Ray, CCIF Europos programos kovai su islamofobija Europoje projektų vadovė; Michaelis Privot, Europos tinklo prieš rasizmą (European Network Against Racism, ENAR) direktorius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA