Visgi, anot UNICEF, šitokią žiaurią procedūrą pasaulyje šiuo metu patyrusios daugiau nei 125 milijonai moterų. Ji Pasaulio Sveikatos Organizacijos vadinama žmogaus teisių pažeidimu, ir kovai su ja diena Jungtinės Tautos paskelbusios vasario 6-ąją. Tarptautinėms organizacijoms netylint, negalima tylėti ir likusiam pasauliui.
Tylėti negalima, nes FGM – tai moterų sveikatai nepadedanti, priešingai, jai galinti stipriai pakenkti procedūra. Be anestetikų, ne profesionalių medikų, o vietinių moterų dažniausiai atliekama procedūra vyksta mergaičių neatsiklausus, t.y., prieš jų valią. Skaityti moterų atsiminimus apie šią tradiciją sunku: neįsivaizduoju, kaip žodžiais tikriausiai nenupasakojamo skausmo istorijos negali palikti ką abejingą.
Pastangos užkirti kelią moterų lytinių organų žalojimui mums pristato ir bendresnę dilemą. Tai – debatai apie įsišaknijusių tradicijų saugojimą.
„Turi nesikišti į kitų kultūrų tradicijas ir neteigti, jog taviškė kultūra turi teisę nurodinėti kitiems, tai - viena nuomonių šiuose debatuose. Kita – į tas tradicijas kištis ir stengtis jas panaikinti ar pakeisti. Pati asmeniškai sutinku ir su viena, ir su kita, tačiau tikriausiai svarbesnis šių debatų aspektas yra kur yra riba (ir kas turi teisią ją nubrėžti), kurią kirtusi kultūra turėtų susilaukti tarptautinės bendruomenės kritikos ir pastangų tą tradiciją keisti.
Leiskite į vieną krepšį sumesti gan skirtingus – tą puikiai suprantu – reiškinius: kojų rišimas Kinijoje, mirties bausmė viešai užmėtant akmenimis, moterų kaip antrarūšių piliečių padėtis visuomenėje: visa tai irgi galima laikyti kultūriniais dalykais. Saugoti „tradicijas“, net jei jos tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia kančių ir neprisideda prie universalios lygybės principo? O gal laikytis ganėtinai paprasto principo ir nekelti nė vienos tradicijos virš universalių žmogaus teisių?
Taigi, kas nusprendžia, ar kas turi teisę nuspręsti, kokioms kultūrinėms ypatybėms išlikti? Paprasto ir vienareikšmio atsakymo, deja, nėra. Dažniausiai tai padaro pati istorija. Visgi negalima pamiršti, jog istorija yra formuojama ne kokių mistinių galių, o pačių žmonių valios ir pastangų. Stabdyti pokyčius, nieko nedaryti, ar prie jų prisidėti - tai asmeninis kiekvieno žmogaus pasirinkimas.
„Nenoriu, kad jokia mano kūno dalis būtų išpjauta“ – sako dešimtmetė Kheiriya Abidi iš Somalio. Identifikuotis su smulkute mergyte iš Rytų Afrikos gal ir nėra taip lengva, bet pasidaro baisu, kai šitaip sakant įsivaizduoji savo mažąją sesutę, pusseserę, ar kaimynų mergaitę. Bent jau man asmeniškai, nesinorėtų, kad „kitos kultūros“ atstovai, tarytum besislėpdami už multikultūralizmo kaukės, kuri kartais dengia ir kitą – apatiją – gintų visų pirma abstrakčią tradiciją, o ne šių mergaičių teisę į jų pačių kūną.
Justina Poškevičiūtė