Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (32)
Mergaičių seksualizavimas – nekaltas žaidimas?

Mergaičių seksualizavimas – nekaltas žaidimas?

„Vaikai šiaip ar taip varžosi. Kodėl negalima leisti mergaitėms pasidžiaugti grožiu? Juk tai tik žaidimas,“ - sako vaikų grožio konkursų teisintojai. Tačiau visi tie teiginiai yra melagingi ar bent jau slepia dalį tiesos. O dalinės tiesos tokiame amžiuje gali negrįžtamai sužaloti. Tai nėra nekaltas žaidimas. Todėl Prancūzija pasielgė teisingai, inicijuodama vaikų „grožio“ konkursų draudimą. Neseniai mažų mergaičių seksualizavimo klausimas svarstytas ir Europos Parlamente.

Mergaičių seksualizavimas – tai pratinimas save pateikti kaip objektą, tilpti į žurnalų, mados ir filmų propaguojamus lyčių stereotipus ir standartinio, stereotipinio „grožio“ įvertinimą laikyti aukščiausiu savo asmenybės įvertinimu. Kas prasideda kaip nekaltas žaidimas neretai virsta ankstyvu nerimu dėl menkiausio nukrypimo nuo išvaizdos standarto, iš ko išsivysto psichologinės problemos ir valgymo sutrikimai. Dažnai niekas nepaaiškina mergaitėms, kad tas vaizdinys, kurio jos skatinamos siekti, neegzistuoja – tai tik profesionalų darbo ir Photoshop'o rezultatas. Jei norite pasidomėti, kokios to pasekmės, susiraskite Youtube kurią nors Jean Kilbourne paskaitą.

Jeigu pastebėjote, „grožį“, kalbėdama apie šiuos konkursus, rašau kabutėse. Tai yra tam tikras pramogų verslo nustatytas standartas, prie kurio priprantama (atliktas ne vienas tyrimas, kaip televizija pakeitė anksčiau visai kitokį supratimą apie grožį turėjusių tolimų kraštų gyventojų požiūrį į savo kūnus). To standarto vadinimas grožiu ir daro didžiausią žalą – net didesnę nei pats varžymasis, kuri „gražesnė“. Tam tikra prasme renginiai, kuriuose mergaitės pasirodo su makiažu, gali būti net naudingi, formuojant jų supratimą apie popkultūrą. Pasirodydamos savo bendraamžiams su makiažu, mergaitės padeda jiems suprasti įspūdingą makiažo galią pakeisti veidą. Taip lengviau įsisąmoninti, kad garsūs fotomodeliai ar kino žvaigždės išlipusios iš lovos irgi neatrodo taip, kaip ant žurnalų viršelių.

Visiškai teisėta, jei stilistai varžosi, kas išradingiau „nupieš“ veidą. Tačiau tai beveik nesusiję su asmens veido grožiu. „Grožio“ konkursai reitinguoja individus pagal kažkieno išgalvotą standartą, ir blogiausia, kas gali nutikti, tai kad dalyvės ir stebėtojai patikės, kad čia ir yra tas mistiškasis grožis. „Grožį“ įvertinti palikta komisijai – nesant aiškių kriterijų, mergaitės pratinamos prie minties, kad, siekdamos įvertinimo, turi kažkam įtikti ir atitikti kitų asmenų įsivaizdavimą. Kažkoks rangavimas, žinoma, mokykloje vyksta nuolat. Gauname pažymius už žinias, o pagal vis dar išlikusias netikusias praktikas – ir už fizinių normatyvų vykdymą (pvz., šiuols į tolį). Visgi pakankamai skaidrus pažymio rašymas pagal išspręstų uždavinių skaičių niekaip nesulyginamas su apgraibomis apibrėžtu, neva visiems intuityviai suprantamu reitingavimu pagal „grožį“.

Paklausite, gal grožio konkursų žala sumažės, papildžius juos užduotimis, kuriose vertinamas intelektas? Anaiptol – tokie yra patys žalingiausi. Atsakas į vadinamojo grožio standartų maniją teiginiu, kad geriau reikia vertinti intelektą, yra ne tik neproduktyvus, bet taip pat neleistinai supaprastina žmonių savybes ir individualumą. Nereikia intelekto laikyti standartinio „grožio“ antonimu – jį irgi nėra taip paprasta išmatuoti.

Kai konkursas yra visų pirma „grožio“, tik papildytas neva dalyvių intelektą ir charizmą patikrinančiomis užduotimis, jis propaguoja ideologiją, kad moteris privalo „turėti viską“ (have it all): visų pirma turi būti standartinės išvaizdos, bet taip pat apsiskaičiusi, charizmatiška, rūpestinga... Šis reikalavimas augančioms mergaitėms, kaip rodo tyrimai, kelia dar didesnį stresą nei vien intelekto ar vien išvaizdos standartų akcentavimas.

Dėl tokių varžybų žalos sutariame, taigi kyla klausimas, ar jų šalinimu privalo užsiimti vyriausybės ar net ES institucijos. Ar neužtektų švietimo apie lyčių stereotipų ir išvaizdos standartų žalą? O gal sprendimą, ar vaikas dalyvaus tokiuose renginiuose, tepriima šeimos?

Visgi praktika Europoje pakankamai aiški: švietimas yra viešojo sektoriaus reikalas, nes per švietimą formuojasi būsimi darbuotojai ir darbdaviai, piliečiai ir politikai, viešosios erdvės dalyviai, galiausiai – visapusiški individai. Jei valstybės turi teisę kištis, drausdamos nepilnamečiams parduoti narkotikus ar kitokius kvaišalus, ribodamos nepilnamečių lytinius santykius ar net mitybą, tai itin žalingos varžybos pagal išvaizdos standartus mažai kuo atsilieka nuo šių veiklų. Kaip matome, visuomenė pati nesusipranta pašalinti šio reiškinio, kaip pati nepašalintų ir narkotikų vartojimo tarp vaikų.

Parengė Daiva Repečkaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA